Šviesiaplaukis

//15//

Kaip keista, kad namais jis ėmė laikyti Nikolajaus būstą, o ne savo, kuriame nerasdavo vietos dieną ir naktį. Vos įžengus pro duris apėmė šiltas jausmas, jam net namo kvapas patiko. Savas ir malonus. Taip jausdavosi ir apleistame name su savo katėmis ir Adrianu. Kaip pasiilgo jo. Nesimatė jau visą dieną, o gal dvi, galbūt buvo peršalęs? Norėjo jį apkabinti ir išgirsti meilius žodžius skirtus tik jam.

- Oi, tu dvoki! Gėrei? - suraukęs nosį prabilo Nikolajus, mat ką tik atėjo iš svetainės ir kuo puikiausiai užuodė kvapą kuris priminė visus ląstelių lavonėlius.

- Ne ne, savo tėvą sutikau...

- ...Ir? – prisimerkė.

- Kas?

- Aš maniau, kad jis suplėšys tavo drabužius...

- Jis buvo pernelyg girtas, kad pamatytų kokį nors pasikeitimą savo sūnuje, - atsiduso, vilkdamasis striuke ir jau ketindamas ją kabinti prie kitų kaip tik buvo sustabdytas tamsiaplaukio.

- Ne ne, tu išskalbsi, ji dvokia, tu visas dvoki!

Aleksui nepatiko kai jam tokius dalykus sakydavo į veidą, abejojo ar kas nors toleruotų tokius žodžius, net jeigu ir žinotų, kad taip, nekvepia ramunėlėm.

- Tai gal išmaudysi mane, a? – įbrukdamas žaislą į rankas paklausė.

- O nori?

- Mes jau turėjome tą pokalbį, - vyptelėjo. – Tu ir vėl atsitrauktumei it bailus šunytis~ - jautėsi kartumas balse.

Nikolajus išrietė antakį ir nė nepažvelgęs į pliušinuką numetė šį ant svetainės sofos. Suėmęs šviesiaplaukį už rankos nutempė jį į antro aukšto vonią ir užrakino duris.

Tamsiaplaukio širdis tuksėjo it pašėlusi, rodos norėjo save aprėkti kam ir vėl buvo išprovokuotas, bet pažvelgus į Aleksandrą visas pyktis išgaruodavo. Tos nustebusios akys buvo tokios gražios. Rodos galėjo įmatyti kiekvieną blakstieną, vokelį, kerinčias lūpas, kurios buvo putlios ir kurios beveik kiekvieną dieną aimanuodavo jo draugo vardą. Kodėl ne jo? Pajuto pilve sukylanti pavydą.

Šviesiaplaukis buvo nustebintas tokio poelgio. Nejaugi dabar bus pabučiuotas? Bet juk dvokė, pats vaikinas taip sakė. Išrietė antakį. Brangutis turbūt nori jį nurengti ir tiek. Tačiau jis jam neleis to padaryti, jo kūnas juk buvo pernelyg šventas, kad būtų suteptas nerangių rankų. Šyptelėdamas suėmė savo megztuką už kampų ir kilstelėjo. Nusirengs pats, ar bent jau paerzins jaunuolį kaip, kad visada tai darydavo, tai pakeldavo jo nuotaiką ir priversdavo išbėgti niūrias mintis iš galvos.

- Aš norėjau tave sušildyti, - pasikasydamas kaklą pratarė Nikas. – Tu visas... sušalęs ir nukandžiotas šaltuko.

- Mhm... mano kojos, - nusivilkdamas megztinį, atsisegė diržą. – Plėšyti džinsai nėra žieminis rūbas, - užkišdamas pirštus už džinsų medžiagos, bet tyčia ir už apatinių.

Jaunuoliui širdis vos iš krūtinės neiššoko kai pamatė, kad Aleksas ketina nusivilkti ir savo apatinius, prilėkęs it žaibas sugriebė jo rankas. Tačiau toks poelgis tik sukėlė kikenimą, tad netrukus šviesiaplaukis pakštelėjo draugui į nosį. Apsivijo jo kaklą.

- Kodėl tu visada nurausti kai tave liečiu? Juk kai apdoroji vaizdo įrašus... Matai mane nuogą... O mes ir miegame kartu ir... – saldžiai kalbėjo.

- Aš tau noriu padėti, - sumurmėjo.

- Išmaudyti mane ar permieg-

- Aš nežinau, - nuraudo, norėjo pasislėpti nuo jo akių, bet nenorėjo jo atstumti.