Šviesiaplaukis

//20//

Vaikinai sustojo siauroje gatvelėje, prie didelių vartų, kurie buvo būdingi senamiesčio gyvenamiesiems pastatams. Netoliese buvo šiukšlinės, daugumoje langų spindėjo šviesa, papuošti balkonai mirgančiomis girliandomis, bet namas prie kurio jie laukė neturėjo balkono... Šis buvo nugriuvęs? Liko tik metaliniai turėklai, nuo kurių kabojo Kalėdų senelis, it pakaruoklis.

Džekas išsitraukęs iš kišenės liečiamą telefoną, sumaigė žinutę ir vėl įbruko į paltą. Aleksas nors ir bandė paklausti vieno ar kito dalyko, tamsiaplaukis tik atsakydavo trumpomis replikomis „pamatysi", „sunku paaiškinti", „nenoriu, kad išsigąstum" ir panašiai. Tokie atsakymai neramino, bet... nusprendė pernelyg negalvoti apie tai, nes kitaip dabar pat būtų apalpęs ar nusprendęs pabėgti, o tai nebūtų buvęs pats protingiausias sprendimas kurį padarė šiandien.

Vartai sugirgždėjo ir lėtai pradėjo atsiverti. Tamsiaplaukis suraukė savo antakius ir mestelėjo kažką panašaus į „būtų užtekę atrakinti duris", kadangi vartai.... Vartai nebuvo patys greičiausi visatoje.

Pagaliau atsirado tarpas per kurį abu galėjo įsmukti, bet už vartų nieko nebuvo. Džekas nesustojo ir sugavęs Aleksą už rankos nuvedė prie durų, nespėjo nė rankenos nulenkti, kaip jos buvo atidarytos, aukšto, daug aukštesnio už tamsiaplaukį, vaikino, garbanoti, ilgi rudi plaukai, sutvarkyta barzda ir cigaretė dantyse. Jis pažvelgė į jaunuolius per raudonrėmius akinius.

- Galėjai pranešti, kad traukiniai atvyksta ankščiau, būčiau atėjęs pasitikti, - pratarė su rusišku akcentu, išpūsdamas dūmą.

Šviesiaplaukis akimirksniu susiraukė, instinktyviai užsidengė delnu nosį.

- Norėjau išbandyti save atsimindamas kelią, - truktelėjo pečiais Džekas, stumtelėdamas Aleksandrą į vidų.

Koridoriuje buvo ne ką geriau, dūmų buvo daugiau ir kvapas aitresnis. Ant sienos pritvirtina blykčiojo sena lempa, o laiptų turėklai klibėjo, kiekvieną kartą pabandžius į juos įsikibti nuslysdavo prastai pritvirtintas medinis pagrindas.

Užraktas spragtelėjo ir barzdotasis vaikinas įleido juos į gyvenamąją patalpą. Batų dėžė ir šlepetės, padėtos svečiams. Išvydęs kad Džekas nusiauna batus, pamėgdžiojo veiksmą, nes... Neįtarė kodėl jie čia atėjo, buvo įsitikinęs, kad eis apsipirkti, kaip kad sakė prieš išvažiuojant, o dabar...

- Ar norėsite arbatos? – mintys buvo nutrauktos nepažįstamojo balso.

- Juodos be cukraus, - pratarė bendraklasis ir pasisuko į šviesiaplaukį. – o tau?

- ...Vaisinės jeigu yra, - ištarė tyliau, negu kad manė.

Tai net prajuokino Džeką kuris kone akimirksniu apvijo jaunuolio liemenį rankomis.

- Po velniais, nuo kada tapai tokiu nedrąsiu? – sukrizeno, padėdamas smakrą ant jo peties. – Lovoje esi visa-

Aleksas akimirksniu užkaito ir ištrūko iš tamsiaplaukio rankų. Šalta. Šiame kambaryje buvo šalta ir nejauku. Bjaurus jausmas.

やおい

Virtuvėje grojo radijas, o per jį senas kaip gyvenimas aštuoniasdešimtųjų rokas, kuris iš pažiūros, šviesiam kambariui suteikė, gatvės baro įvaizdį kuriame susiburdavo jaunimas pasiklausyti indie muzikantų.

Aleksandras laikė rankose puodelį su šokančiomis pelėmis ir žvelgė į vandenyje skęstančias kvapniąsias žoleles. Kaip suprato iš pokalbio Džekas su vyresniuoju vaikinu, Vladimiru, buvo seniai pažįstami ir Vladas džiaugėsi pagaliau radęs du nuostabius aktorius, kurie atliks ypatinga sceną.
Karts nuo karto pokalbis tapdavo kupinasi rusiškų sakinių, kurių Aleksas nei suprasdavo nei galėdavo paklausti bendrakeleivio apie ką jiedu kalba. Juokas skambėjo, o šviesiaplaukis tylomis gurkšnojo arbatą, jausdamasis it numestas, nereikalingas žaislas.

Staiga tamsiaplaukis įsisiurbė jam į lūpas. Laimingas, patenkintas, spindinčiomis akimis ir meiliai susilietė nosimis, it jie būtų įsimylėjėliai, o tada su šypsena pasisuko atgal į barzdotąjį, ignoruodamas šviesiaplaukio paraudusius skruostus ir priekaištaujančias akis.

- Apolonas neprieštaraus, jis nuostabus, patikėk manimi, pamatysi, - patenkintas, vos nemurkdamas kalbėjo Džekas.

Alekso širdis nusirito į kulnus. Apolonas. Tai jie filmuos tai. Vadinasi šis vaikinas nusipirko jį? Juos abu? Nuo tos minties net supykino, bet juk viskas buvo aišku nuo pat pradžių. Nei detalių, nei suprantamų žodžių bendraklasis nepasakė, tik...kad... „apsipirkti'. Po velniais. Kodėl buvo toks kvailas?

Nė nepajuto kaip ėmė kramtyti lūpą, tačiau vos pajutęs geležies skonį burnoje, susitvardė. Turbūt dabar atrodė keistai ir... Juk nebėgs į tualetą, ieškodamas langelio per kurį galėtų pasprukti į tamsias nepažįstamas gatves.