Šviesiaplaukis

//14//

Kavinukėje kaip visada buvo apstu žmonių, tačiau šiaip ar taip, pavyko gauti vietą su minkštomis sofomis. Dabar ant vienos iš raudonų odinių sofų sėdėjo Neringa. Saugojo vietą, kad niekas nesumanytų užsigrobti. Tuo metu Aleksas laukė eilėje, kad galėtų užsakyti kokteilius, vieną su kokoso ir šokolado sirupu, o kitą su ananasų ir persikų.

Tai buvo pasimatymas. Mergina buvo pusilgiais rožiniais plaukais, su akiniais juodai rėmeliais, megztukas buvo kalėdinis, juodas su raudonais ir baltais raštais, drabužis buvo šiek tiek per didelis, bet šis buvo sukištas į juodus, džinsinius šortus, tad galėjai pamanyti, kad taip ir turi būti. Pėdkelnės buvo odos spalvos, su juodų, ilgų, kojinių imitacija kurių forma priminė elnio galvą.

Aleksas buvo apsivilkęs taip pat kalėdinį megztuką, tik šis buvo su ilgu kaklu, tamsiai mėlynas su baltais raštais. Džinsai buvo juodi ir plėšyti. Siaubingas pasirinkimas, tokią šaltą dieną, bet tai vieninteliai padorūs džinsai kuriuos jo mielieji draugai galėjo paaukoti.

Šviesiaplaukis pagaliau užsakė pieno kokteilius, tačiau nesiskubino atsisėsti pas merginą, kol nesulaukė užsakymo. Šitas planas jam atrodė.... Protingas, bet nenorėjo tame dalyvauti. Meluos. Meluos apie savo jausmus. O kai tiesa išaiškės? Kas bus kai tiesa.... Verčiau apie tai dabar negalvos. Galbūt net pamils savo žavingą bendraklasę, vis dėl to ji buvo tyli, knygų graužikė, ne ką prasčiau besimokanti už jį, net buvo girdėjęs, kad per vakarėlius ji laidydavo nepadorius pokštus kai išgerdavo vieną ar kitą stikliuką.

Buvo galima pamanyti, kad šviesiaplaukis nė velnio nesijaudino, bet tai buvo melas kurį jis sau sakė. Tiesa buvo ta, kad juto kaip viduriai po truputi sukasi, apimti nerimo, o širdis plaka greičiau, kaip ir oda tampa baltesnė, tačiau skruostų „nudegusių" nuo šalčio taip greitai nepaslėpsi, tad kol kas... Atrodė kuo puikiausiai.

Kokteiliai buvo paruošti ir Aleksas it koks puikus padavėjas, nunešė juos prie stalelio. Klestelėjo ant sofos, priešais merginą.

- Tai...? – šypsodamasi paėmė šokoladinį kokteilį į rankas.

- Tu man patikai nuo pat pirmo šeštadienio kada tave pamačiau, - it iškaltas eilutes pasakė. Galbūt per kiek tiesmukai? Nebuvo laiko galvoti, nenorėjo pasirodyti drovus.

Neringa pradėjo kvatotis, vaikinas taipogi puse lūpų šypsojosi it atlikęs puikų pokštą.

- Nemaniau kad būsi toks tiesmukas, - sukrizeno.

- Nebėra ko slėpti kai puse mokyklos mano, kad Aleksandro Bėdaičio kaklą pasisavinai, - mirktelėjo akį.

- Taip! Visą dieną mane klausinėjo, o kai atsakinėjau, kad nieko tarp mūsų nebuvo, niekas nepatikėjo! – juokas.

- Turbūt mes jau ir taip atrodėme kaip pora~

- Taip, taip, kuri net nebuvo susitikusi akis į akį~

- Na, darėme tą vieną ekonomikos projektinį darbą kartu prieš kelis metus.

- Taip, reikėjo nufilmuoti pasaką ir įdėti ten kuo daugiau ekonomikos žodžių...

Ir jie prakalbėjo apie bereikšmes temas. Pamokas, ekonomiką, pasaką, kol galiausiai priėjo prie knygų kurias neseniai skaitė, prie filmų ir serialų kuriuos matė. Kol galiausiai jie išgėrę kokteilius patraukė per miestą.

Lauke buvo šalta, tad ėjo susiglaudę it du pingvinai, kol galiausiai nedrąsiai susikibo už rankų.

Visą dieną prasitampė tai po knygynus, tai po kavinukes ar parkus. Nusipirko net keletą knygų, taip pat ir mergelės išsirinkta knygelę nupirko. Pratauškėjo jie apie bereikšmius dalykus, kokiuose konkursuose dalyvauja, kokiuose renginiuose, dėl kokių eilučių nerimauja, kokie mokytojai erzina ir kokie bendraklasiai. Kol pradėjo temti ir diena nusprendė eiti į pabaigą.