"New Parents"/"Nauji Tėvai"

~8 dalis~

Atvažiavę į mokyklos aikštelę, ėjome link pagrindinio įėjimo ir Edvinas su viena ranka apsikabino mane per pečius.
Nesupratusi kodėl jis tai padarė, pakėliau akis pažiūrėdama į jį, o jis tik atsisukęs nusišypsojo man.

Nuleidau akis nuo jo ir žvalgiausi aplinkui iki tol kol priėjome įėjimą.

Edvinas palydėjo mane iki pat klasės durų, kur man turi vykti pamoka, nes aš pirmą kartą šioje mokykloje. Ir galima sakyti aš čia visiškai "žalia", tai nežinojau kur man reikia eiti.

Įėjusi į klasę nuėjau atsisėsti į patį galą, kadangi čia buvo vos keli mokiniai sėdintys savo suoluose ir įlindę į savo telefonus, jie neatkreipė dėmesio į mane.

Nuskambėjus skambučiui į pamoką, visi mokiniai pradėjo veržtis pro klasės duris, kaip kokie plėšrūnai. Atrodo, kad niekas taip ir nepastebėjo, jog aš čia naujokė.

Gaila, kad mes su Edvinu negalime būti klasiokais. Jis yra vyresnis už mane trim metais, jam aštuoniolika ir jis eina į vienuoliktą klasę.

Edvinas

Palidėjęs Zofi į klasę, nuėjau į kabinetą kur man turi vykti pamoka ir atsisėdau į savo suolą pačiam klasės gale. Nuskambėjus skambučiui visi susirinko į klasę ir šalia manęs atsisėdo klasiokas, su kuriuo visą laiką sėdžiu per šią pamoką.

-Sveikas, Edvi. Su kokia ten mergina atvažiavai?-iškart atsisėdęs prabilo.

-Ten mano sesutė.

-Gražuolė ta tavo sesutė,-pasakė nustatęs man labai gerai pažįstamą šypsenėlę.
Jis ruošiasi prie jos kabinėtis.

-Pats žinau. Ir net nebandyk prie jos kabinėtis, Hari,-pasakiau gan šiurkštokai.

-Nagi, aš tik noriu pasisveikinti.

-Galim lažintis, kad tau nieko neišeis,-pašaipiai nusijuokiau.

-Hariui nei viena negali atsispirti,-jis pasakė tai labai rimtai ir aš su dar keliais klasiokais, kurie sedėjo šalia, pradėjome juoktis iki susirietimo iš jo žodžių. Tai nuskambėjo taip kvailai.

-Tik jau ne Zofi, pamatysi,-vis dar pašaipiai juokiausi. Haris tik pavartė akis ir nusisukęs stebėjo mokytoją.

***

Praėjus pamokoms nuėjome su draugais prie spintelių stebėti kaip Haris bandys užkalbinti Zofi. Žinau, kad jam nepavyks ir nuoširdžiai linkiu jam sekmės.

Zofi

Edvinas po pamokų liepė laukti jo prie spintelių, todėl ten ir nuėjau.

Man reikėjo pasiimti striukę ir likusias knygas. Nuėjusi ten, atrakinau savo spintelę ir apsirengusi savo odinę striukę, bei susidėjusi knygas į kuprinę, užtrenkiau spintelės dureles. Pašokau iš vietos pamačiusi man nepažįstamą vaikiną, kuris stovėjo sukryžiavęs rankas ties krūtine ir nugara atsirėmęs į gretimą spintelę. Greitai uždėjau ranką sau prie širdies parodydama, kad išsigandau jo ir pakėliau antakį, lyg klausdama 'ko nori?'.

-Labas, mažute, kaip sekasi?-nustatęs šypseną iki ausų paklausė.

-Visų pirmą tai, mažutis pas tave kelnėse, o aš Zofi,-šypsena iš jo veido akimirksniu dingo, o aš ištiesiau ranką norėdama paspausti jam ranką ir kad jis taip pat pasakytų man savo vardą, bet jis tik piktai pasižiūrėjęs į mane nuėjo prie savo draugų, kurie jau juokėsi iš jo. Atsirėmęs į spintelę kitoje kolidoriaus pusėje, jis piktai nužiūrinėjo mane ir atrodo, kad galvojo planą kaip man atkeršyti, bet aš tik išmečiau jam pašaipią šypsenėlę.

-Čia tai mano sesutė,-priėjo prie manęs Edvinas ir iš nugaros apkabinęs, pabučiavo man į skruostą.

Gerai, prisipažinsiu, nesitikėjau tokio jo gesto.