"New Parents"/"Nauji Tėvai"

~9 dalis~

Dalis ne pati įdomiausia, bet vistiek komentuokit! :D

Ir srr jei radot klaidų.

~Gabi~:*

----------------------------------------------------------------------

Edvinas apsikabinęs mane per pečius nusivedė į lauką prie motociklo ir atsisveikinęs su draugais padavė man šalmą.

Tas nepažįstamasis vis spogsojo į mane keistu žvilgsniu, bet stengiausi per daug nekreipti į tai dėmesio ir užsidėję šalmus išvažiavome iš mokyklos aikštelės, kol visi Edvino draugai mus stebėjo, tarp jų ir tas nepažįstamasis. Įdomu koks jo vardas.

Šį kartą nebuvau tokia įsitempusi ir nebijojau, keista, bet man tai pradėjo patikti.

Pradėjo patikti, kai Edvinas važiuoja ant 150/h greičiu, kai važiuojant motociklu, visų praeivių dėmesys yra sutelktas į tave, kai vėjas kedena palaidus plaukus, išlindusius iš po šalmo.

***

Grižę iš mokyklos namo mes su Edvinu išsiskirstėme į savo kambarius. Taip visą dieną ir prasedėjau užsidarius tarp keturių sienų, galvojau apie savo gyvenimą, koks jis buvo prieš savaitę, prieš mano atsikraustymą čia ir koks dabar. Jis visiškai pasikeitė.

Galvodama, net nepastebėjau kaip atėjo vėlus vakaras. Susiruošusi miegoti, kad ir kaip nenoriu atsiguliau į lovą ir stebėjau baltas savo kambario lubas.

Taip gulėjau gal dešimt minučių, kai išgirdau tylius žingsnius už durų ir galiausiai durys iš lėto atsidarė. Tai buvo Edvinas. Jis tyliai įėjo į mano kambarį, turbūt galvojo, kad miegu.

-Nesimiega?-tariau, o Edvinas tik krūptelėjo išsigandęs.

-Išgąsdinai mane,-susiėmė už širdies.

-Žinau,-nusišypsojau ir atsisėdau ant lovos krašto, o Edvinas šalia manęs,-kas nors atsitiko?

-Taip...Emm...ne. Aš tik noriu tavęs kai ko paprašyti,-pasikasęs galvą tarė.

-Nu ir kas gi tave, mano mielas brolau, neramina?-nusijuokiau iš savo klausimo, o tada ir Edvinas, bet iškart padarė rimtą veido išraišką.

-Zofi, aš labai prašau, neprasidėk su Hariu.

-Haris? Tai štai koks jo vardas?-sumaniau šiek tiek jį paerzinti, nors manęs tas Haris visai nedomina.

-Zofi, prašau prižadėk man.

-Bet kodėl? Man jis pasirodė labai mielas,-vaidinau nusiminusia.

-Nagi, neerzink manęs. Aš žinau, kad jis tavęs net nedomina,-atsisuko į mane su pikta veido mina.

-Tai kodėl prašai manęs su juo nesusidėti, jeigu gerai žinai, kad jis manęs net nedomina,-nusijuokiau, jis taip pat pralinksmėjo.

-Ačiū, dabar bent užmigti ramiai galėsiu,-apsikabino mane,-Labanakt,-atsitraukė ir išėjo iš mano kambario.