"New Parents"/"Nauji Tėvai"

*22 dalis*

Lėtai atplėšiau vieną su kita  sulipusias akis. Aplinkui buvo viskas balta. Nuo tokios šviesios splvos ėmė ašaroti akys, tad teko šiek tiek prisimerkti.
Gulėjau tarp keturių sienų, kaip nekeista jos taip pat baltos.
Čia visur taip netvarkinga. Apsilupinėję balti sienų dažai tiesiog prašo, jog jas perdažytumei. O ant nublukusio ir nusitrynusio naktinio stalelio puikavosi spalvingos gėlės, kurios suteikė šiai nuobodžiai patalpai šiek tiek gyvumo.
Garsiai pypsintys aparatai iš dešinės pusės erzino mano jautrias ausis. Visokie laidai ir šlangelės vilkosi per žemę ligi mano kūno. Supratusi, jog esu ligoninėje, bet nesupratusi kodėl stengiausi atsistoti. Surėkiau, kai milžiniškas skausmas persmelgė mano visą šoną, tad vėl staigiai kritau ant minkštos, pūkinės pagalvės. Pasikėliau ligoninės šviesiai mėlynos spalvos marškinėlius ir stengiausi atsargiai pakėlusi galvą, kad tik vėl nepatirčiau to žiauraus skausmo, pasižiūrėti kas negerai ir kodėl man taip skauda. Visas pilvas buvo užbintuotas baltu raiščiu pro kurį skverbėsi tirštas kraujas

Kas atsitiko? Mane kankino šis klausimas, bet niekas negalėjo man į jį atsakyti, nes šalia manęs nieko nebuvo. Aš gulėjau tarp šių keturių slegiančių, baltų sienų visiškai viena.
Tas klausimas griaužė mane iš vidaus, nes negalėjau atsiminti visiškai nieko kas atsitiko ir kodėl aš čia. Vienintelis dalykas, kurį prisimenu, tai kai bėgau paskui merginą, kuri pametė piniginę. Kas atsitiko toliau??
Ar tėtis su Izabela sveiki? Kas atsitiko Edvinui ir kur po velnių yra Haris? Kur visi prapuolė?
Niekaip negalėjau nusiraminti ir negalvoti apie nieką. Aš tiesiog negalėjau...
Kuo toliau tuo labiau pradėjau panikuoti dėl fakto, kad nieko negaliu prisiminti, bet po kelių akimirkų grįžo dar viena prisiminimų nuotrupa.

"Buvau jau beprarandanti sąmonę. Aplink mane lakstė daug žmonių su baltais chalatais, permatomomis pirštinėmis ir baltomis kaukėmis ant veidų. Man virš galvos kabojo lempa, kuri spigino šviesos spindulius man tiesiai į akis. Vos laikiausi neužsimerkusi, kai vienas iš tų žmonių man ant veido uždėjo kažkokį aparatą. Tuoj pat užmigau..."

Prisiminimai baigėsi, bet jie man taip ir nepadėjo prisiminti kas atsitiko.

...
SVARBU!!!

Sveikos, nusprendžiau pakeisti šios istorijos pavadinimą, nes mano manymu jis neatitinka istorijos turinio. Taigi, kas turit minčių ir idėjų būtinai nebijokit parašykit į komentarus, o jei nenorit į komentarus galit parašyt į privatą. Ir šeip jei kas norit pabendraut ar kam reikia patarimo rašyme ( nors nesu profė, bet vistiek manau galiu kažkiek patarti) būtinai rašykit. :)) Nors man pačiai tų patarimų velniškai reikia, todėl labai prašau nepatingėkit sumaigyt bent jau trumputę nuomonę. ^^

Galima sakyti šią dalį parašiau vien tik dėl to, kad labai labai norėjau jums padėkoti už beveik 2k peržiūrų 150 votų ir 4-tą vietą in romance!!!! Labai visus jus myliu!!! Ačiū už palaikymą!! Tikrai niekada nesitikėjau, kad ši istorija sulauks tiek daug dėmesio, nors gal kaikuriom, kurios ten turi po 100k peržiūrų tas 1 tūkstantis yra labai mažai. Bet net tos pačios pirmos 300 peržiūrų man buvo nesveikai daug. Todėl visiem dėkoju iš visos širdies dar kartą!!! <3 <3 <3  Ir nepamirškit patarti man dėl pavadinimo! :*

~Gabi~