"New Parents"/"Nauji Tėvai"

*18 dalis*

Zofi

Įvažiavusi į namų kiemą, pastačiau savo sudaužytą ir subraižytą motociklą į garažą, kad tėvai grįžę nepamatytų, noriu pati jiems pasakyti kas atsitiko.

Nusirengiau Edvino striukę, kuri taip pat buvo šiek tiek įplyšusi ir išsitraukusi iš stalčiaus juodą siūlą greitai susiuvau mažą įplyšimą. Baigusi nunešiau ją į jo kambarį ir  padėjau ant sujauktos lovos.

Pagaliau grįžusi į savo kambarį, atsargiai, neužkliudydama žaizdos nusitraukiau kelnes nuo kojų ir persirengiau į naktinius šortus. Nuėjusi į vonią ant žaizdos užsipyliau dezinfekuojančio skysčio, kuris sukelė dar didesnį skausmą. Tyliai sucypiau. Stipriai sukandau dantis ir kentėjau toliau. Skausmas po mažu vis slūgo. Išėmusi tvarstį iš vaistinėlės, apvyniojau aplink koją. Išgirdusi laukinių durų trenksmą pašokau iš vietos ir šlubuodama lėtai nulipau laiptais žemyn prie durų, manydama, jog tėvai jau grįžo. Eidama bandžiau galvoti ką jiems pasakyti, bet net nesugalvojau nuo ko pradėti.
Jau pasiruošiau ilgiems moralams ir namų areštams iki gyvos galvos, bet vietoje tėvų išvydau prie durų stovintį brolį.

-Oh, čia tu? Galvojau tėvai jau grįžo...-liūdnai pasakiau ir apsisukusi ant kulno ruošiausi žygiuoti atgal į kambarį, bet Edvino švelnus balsas mane sustabdė.

-Zofi, palauk. Galim trumpai pasikalbėti?-priėjęs žingsnį arčiau manęs tarė.

-Klausau,-atsisukau į jį.

-Kodėl tu tai padarei? Kodėl tu dalyvavai lenktynėse? Kaip tu nesupranti, kad galėjai užsimušti?-jo balsas po truputį kilo.

-Negi nesupranti, kad pati tai žinojau?-mano balsas taip pat kilo,-Taip aš rizikavau savo gyvybe, kad ištraukčiau tave iš mėšlo į kurį giliai įklimpai... Ir kokio velnio tu lošei?-Edvinas žiūrėjo į mane sutrikusiu žvilgsniu,-Žinai, norėtųsi bent jau "ačiū" išgirsti...

-Iš...iš kur tu žinai, kad aš...lošiau...?

-Kitą kartą tau reikėtų tyliau kalbėti telefonu ir nedaužyti jo į sieną,-pavarčiusi akis atsakiau ir vėl apsisukusi patraukiau laiptų link.

-Zofi?-ir vėl ramus jo balsas mane sustabdė, tad atsisukau,-ačiū,-priėjo prie manęs ir stipriai apkabino. Jam atsitraukus silpnai nusišypsojau ir nuėjau atgal į kambarį.

***

Atlikusi visą ryto rutiną apsirengiau savo juodus plėšytus džinsus ir baltus marškinėlius. Pro kelėnų skylę matėsi baltas tvarstis, pro kurį skverbiasi kraujas.

Susiruošusi nulipau laiptais žemyn.
Virtuvėje prie stalo sedėjo Edvinas. Pasisveikinusi su juo pasiėmiau savo šalmą nuo komodos ir išbėgau pro duris.

Paspaudžiau žalią mygtuką ant pultelio, kad garažo vartai atsidarytų. Jiems atsidarius įėjau į garažą, bet savo motociklo neradau. Jo čia tiesiog nėra.

Uždariusi vartus nužingsniavau atgal į virtuvę pas Edviną.

-Kur mano motociklas?-sukryžiavusi rankas ant krūtinės paklausiau.

-Negi rimtai būtum važiavusi su sudaužyti motociklu?-pasišaipė.

-O kas man belieka?-pakėlusi antakį atsakiau,-Tai? Kur mano motociklas?-dar kartą pakartojau.

-Haris jį pasiėmė,-ramiai pasakė atsistodamas nuo kėdės.