"New Parents"/"Nauji Tėvai"

*21 dalis*

Stovėjau prie savo motociklo ir tiesiog negalėjau patikėti.
Dabar jis atrodė lygiai taip pat, kaip tą dieną, kai gavau jį gimtadienio proga. Kaip naujas. Nei vieno įbrėžimo, nei vieno įlenkimo. Naujai perdažyta balta spalva švytėjo iš tolo. Ratlankiai nudažyti švelnia, sidabrine spalva. Besėsdama ant motociklo, prie vairo pastebėjau kažką išraižytą. Nesupratusi pasilenkiau arčiau, kad galėčiau tai įskaityti. Labai mažomis, juodomis, gražiai raitytomis raidėmis čia puikavosi Hario vardas.

Nusijuokusi apsižvalgiau aplinkui. Haris jau stovėjo prie savo motociklo su kitais mokiniais. Pamatęs, jog jau pastebėjau jo padarytą "meną" švelniai nusišypsojo.

***

Namo grįžau išbadėjusi kaip koks žvėris. Numečiau pilną knygų kuprinę prie durų ir vilkdama kojas "nušliaužiau" į virtuvę.
Atidarius milžinišką baltą šaldytuvą mano keiksmai nuaidėjo per visus namus. Šaldytuvas buvo visiškai tuščias.

-Kur šiuose namuose dingsta visas maistas?-surėkiau per visus namus, nes žinojau, kad čia aš viena ir manęs niekas negirdi. Dar kartą apsižvalgiusi aplinkui stipriai užtrenkiau sunkias šaldytuvo duris.

***

Žingsnis po žingsnio ir aš jau vaikščiojau pro pilnas maisto lentynas. Į savo didžiulį glėbį kroviau visokius guminukus, traškučius ir gėrimus.
Ah...tai vadinasi nuėjau į parduotuve nusipirkti normalaus maisto.

Priėjusi prie prekystalio sukroviau visa kalną saldumynų ir pardavėjai nuskanavus visas prekes išsitraukiau iš kišenės pinigus. Įdėjusi juos į stambios pardavėjos mažą delną, apsižvalgiau aplinkui. Tamsiais drabužiais apsirengusi mergina jau buvo beišeinanti pro automatiškai atsidarančias duris, kai iš jos kišenės iškrito juoda nedidelė piniginė. Ji to nepastebėjo ir dingo už tų didelių parduotuvės durų. Pagriebusi sunkų maišą už rankenų nuo prekystalio ir palikusi grąžą pardavėjai, pakėliau piniginę nuo grindų ir išbėgau į lauką paskui tą merginą. Apsižvalgiau tamsoje ir vėl pastebėjau ją pasukant link skerstgatvio.

-Ei! Palauk!-rėkiau bėgdama ir tempdamasi sunkų maišą pilną saldumynų paskui.
Mergina užsimetė kapišoną ant savo šviesių plaukų ir nekreipdama dėmesio į mane žygiavo toliau. Pasukau į skerstgatvį ten kur ir ji.

-Ei! Pametei piniginę!-šaukiau garsiau nei praitą kartą, bet ji pradėjo eiti dar greičiau. Dūsdama pasivijau ją ir suėmus už peties greitu judesiu atsukau į save.

Prisimenu tik tiek, kad krentu ant žemės...