"New Parents"/"Nauji Tėvai"

*12 dalis*

-Hari, neturiu aš, nei laiko, nei noro klausytis šitų tavo nesąmonių. Aš ir taip jau vėluoju į pamoką,-tariau ir apisukusi
ėjau kabineto link, bet Haris sugavo mano ranką ir nestipriai patempė atsukdamas į save.

-Zofi, kodėl tu vengi manęs?-paklausė jis liūdnomis ir pilnomis nusivylimo akimis.

-Aš tavęs nevengiu,-pakilnojau pečius,-Mes pažįstami vos antrą dieną ir tai tavo vardą sužinojau iš brolio.

-Tikrai? Ką dar jis sakė apie mane?-susidomėjo jis.

-Kad esi tikras šiknius,-pavarčiau akis ir apsisukusi nuėjau į kabinetą palikdama jį stovėti vieną mokyklos kolidoriuje.

*Kita diena*

-Su Gimimo diena, su Gimimo diena,-mane prižadino tylus Izabelos dainavimas. Lėtai pramerkiau akis ir šalia lovos stovėjo ji su didžiuliu tortu rankose ant kurio degė 16 spalvotų žvakučių, o už jos nugaros pasislėpę stovėjo tėtis su Edvinu. Atsisėdau lovoje ir pasitryniau akis, nes vis dar jaučiausi mieganti.

-Ačiū!-išsišiepusi išlipau iš lovos ir visus tris stipriai apkabinau.

-Nedėkok, dovanos dar negavai-tarė Edvinas, kol buvau jį apsikabinusi,-Eime,-užsimečiau ilgą megztinį, nes vis dar buvau su pižama ir leidausi jo vedama.

-O dabar stipriai užsimerk ir neatsimerk, kol nepasakysiu,-tarė Edvinas mums išėjus iš mano kambario ir aš stipriai suspaudžiau akių vokus.

Jis paėmė mane už rankos ir jaučiau kaip lipame laiptais žemyn. Nedrąsiai žengiau žingsnius vieną po kito, nes bijojau atsitrenkti į kažką arba užkliūti ir nukristi ant žemės, o tuo labiau nusiridenti nuo laiptų.

Biški paėjus, mes sustojom ir išgirdau kaip Edvinas palenkia durų rankeną. Durims atsidarius, man į veidą trenkė šaltas vėjo gūsnis.

-Mes lauke?-paklausiau nustebusi. Mano kūnu perbėgo šimtai šalčio šiurpuliukų. Pasidarė nejuokais šalta,vis dėl to aš su pižaminiais šortais, o lauke šaltas ruduo.

-Taip, tik dar neatsimerk,-atsidusau ir toliau leidausi vedama jo.

Basomis kojomis žengiau kelis mažus žingsnius į priekį šaltu cementu, kai išgirdau atsidarant garažo vartus.

-Edvinai, kodėl mes prie garažo?-dabar tai tikrai keista.

-Zofi, neklausinėk, tuoj pamatysi,-nusijuokė jis iš mano smalsumo.

-Manau jau gali atsimerkti,-po kiek laiko tarė.

Lėtai atmerkiau akis ir prieš mane, garaže stovėjo nerealaus grožio baltas motociklas. Vairas perrištas dideliu raudonu kaspinu, o ant juodos sėdynės buvo padėtas juodas šalmas.
Abiem rankom susiėmiau už burnos, kad nepradėčiau spiegti iš laimės.

-Čia...man?-apsisukusi paklausiau Edvino.

-Jis visas tavo,-nusijuokė jis ranka parodydamas į motociklą,-Nuo šiol pati galėsi važinėti į mokyklą.

-Bet aš nemoku jo vai...

-Už vairavimo pamokas jau sumokėjau,-pertraukė.

Pajaučiau kaip skruostu rieda kelios džiaugsmo ašaros, jas nusivalius šokau broliui į glėbį ir stipriai stipriai suspaudžiau.

-Labai ačiū!-suspiegiau,-Tikriausiai visa tai kainavo labai didelius pini...

-Nesijaudink, tu to to verta. Ši dovana atsieis už visus tuos penkiolika metų, kai nebuvau šalia,-nusišypsojo savo šilta šypsena. Apkabinau jį dar kartą ir šypsodamasi kaip mažas vaikas gavęs saldainį, nulėkiau apžiūrinėti motociklo.

Pats geriausias Gimtadienis mano gyvenime!!!

  Edvinas

Dar niekada nemačiau jos tokios laimingos...

___---___---___---___---___---___---___---___---___---

Atleiskit, kad ilgai nekėliau naujos dalies. Buvo šioks toks minčių trūkumas, bet dabar aš ir vėl grįžau su nauja dalimi. Taigi komentuokit, bei nepamirškit paspausti vote jei dalis patiko...:)))