"New Parents"/"Nauji Tėvai"

*7 dalis*

Gero skaitymo!!! :** <3

Komentuokit kas negerai su šia dalimi :)

Ir srr jei netyčia radot klaidų.

~Gabi~:*

----------------------------------------------------------------------

Po dviejų dienų

Tos paskutinės dienos praėjo tiesiog nuostabiai. Jas praleidau kartu su Edvinu. Jis aprodė man miesto vietas, kuriose gyvenime dar neesu buvusi ir net nesapnavau, kad tokios iš vis čia yra.

Mes susipažinome artimiau ir vakarus praleidome pas kurį nors kambaryje, kalbėdami apie praeitį, apie senus įvykius ir prisiminimus.

Visada svajojau apie vyresnį brolį. Atrodo svajonės pildosi, tik gaila, kad tokiomis aplinkybėmis.

***

-Zofi, kelkis,-išgirdau atsidarančių kambario durų girgždesį ir Edvino balsą, liepiantį man keltis.

Ištiesiau ranką link naktinio stalelio pasiimti telefoną. Įjungiau jį ir rodė 07:30.

-Tu turbūt juokauji. Dar tik puse aštuonių. Ko tu nori iš manęs?-sumurmėjau ir užsiklojau galvą kaldra, bet kaldra tuojau pat buvo nutraukta nuo manęs.

-Nagi, Zofi, pavėluosim į mokyklą. Išvažiuosim už pusvalandžio.

-Mokykla? Kodėl negalėjai manęs pažadinti ankščiau?!-surėkiau greitai pašokusi iš lovos ir nubėgdama į vonią, kuri yra sujungta su mano kambariu.
Greitai išsiploviau dantis, apsirengiau Izabelos nupirktus rūbus, pasidažiau ir susišukavusi plaukus, lyg vėjas išlėkiau iš vonios.

-Oh, tu vis dar čia,-sustojau kai pamačiau vis dar kambaryje ant mano lovos sėdintį Edviną. Jis tik šyptelėjo ir padavė man mano kuprinę. Užsidėjau ją ir abu nusileidę į apačią prie durų įsispyrėmę į batus ir užsimetę striukes išbėgome pro duris.

-Viso,-atsisveikinau su tėvais prieš išeidama iš namų.

-Geros dienos mokykloje,vaikai,-atsakė Izabela ir tėčiui pamojavus ranka išbėgau pro duris, bet iškart sustojau vietoje, kai pamačiau, kad Edvinas jau sėdi ant... motociklo?!

-M-mes važiuosime...šitu daiktu?-kiek sutrikusi paklausiau. Tiksliau, labai sutrikusi.

-Taip, štai imk,-tarė ir atkišo man šalmą. Lėtai ištiesiau ranką paimdama šalmą iš jo rankų ir giliai įkvėpusi užsidėjau jį ant galvos. Atsisėdusi ant motociklo stipriai apsikabinau Edviną iš nugaros per liemenį.
Labai bijojau važiuoti motociklu. Vien pažiūrėjus per televizorių kokios baisios avarijos atsitinka su motociklais, šiurpas pereina.

-Zofi, nebijok, atsipalaiduok. Ir atleisk biški rankas, nes negaliu prakvėpuoti,-galiu garantuoti, kad jis nusišypsojo.

-Oh...atleisk,-atleidau rankas.

-Viskas gerai?-paklausė ir man sumurmėjus kažką panašaus į "mhm", jis kelis kartus nuspaudė gazą kol vartai atsidarys ir iš po ratų ėmė kilti dulkių debesys.

Kai išvažiavome į kelią gavusi šiek tiek adrenalino man, tai pradėjo patikti, bet tik iki tol kol Edvinas nepradėjo važiuoti kažkur ant 150/h greičiu. Va tada jau net ėmiau melstis mintyse, kad tik viskas gerai pasibaigtų.

***

-Daugiau gyvenime niekur nebevažiuosiu su tavimi ant motociklo!-tariau nusiimdama šalmą nuo galvos.

-Dar pasižiūrėsim,-nusijuokė.