"New Parents"/"Nauji Tėvai"

~10 dalis~

Mane prikėlė įkyrus žadintuvas. Išjungiau jį ir šiaip ne taip išsiridenusi iš lovos nuėjau į vonią ir atlikau ten visą ryto rutiną, bei apsirengiau švarius drabužius. Užsimečiau kuprinę ant peties ir prigriebusi telefoną nusileidau į apačią, kur visi jau pusryčiavo.

-Labas rytas,-pasisveikinau su visais nuėjusi į virtuvę.

-Jau maniau ir vėl reikės eiti tave pažadinti,-valgydamas tarė Edvinas. Aš tik pavarčiau akis.

-Ir nevartyk akių, žvaira liksi,-nusikvatojo jis ir priėjusi arčiau jo, žaismingai trenkiau jam į petį. Jis apsimetė, kad skaudėjo ir pasižiūrėjo į savo auksinės spalvos laikrodį ant rankos,-Šudas, Zofi, mes ir vėl vėluojam,-greitai atsistojęs nuo kedės žaibišku greičiu nubėgo laiptais į viršų ir tuojau pat grįžo su kuprine ant pečių ir su šalmu rankose.
Apsirengę striukes ir apsiavę batus išbėgome iš namų, net neatsisveikinę su tėvais ir atsisėdę ant motociklo nurūkome gatvėmis didesniu greičiu nei įprastai.

***

-Turbūt greičiau važiuoti negalėjai,-sarkastiškai tariau atvažiavus į mokyklos aikštelę.

-Galėjau,-nusijuokė jis.

Vos spėjus atvažiuoti, prie Edvino iškart "prispito" jo draugai. Tarp jų ir tas Haris. Jis ir vėl spogsojo į mane. Pakėliau akis į jį ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jis neatrodė, nei piktas, nei draugiškas. Jo veido išraišką įskaityti buvo tiesiog neįmanoma.

Neatlaikiusi tokios įtampos, nusiėmiau šalmą ir jį padėjusi ant motociklo sėdynės nuėjau mokyklos įėjimo link. Negaliu pakęsti, kai į mane kas nors taip spogso.

Manau Edvinas net nepastebėjo, jog nuėjau. Nesiruošiu stovėti ten ir kęsti Hario slegiančio žvilgsnio.

Peržengusi mokyklos slenkstį tiesiu taikiniu ėjau link savo spintelės, pasidėti striukę.

Žingsniavau ilgu mokyklos kolidoriumi įsmeigusi akis į telefono ekraną, kai atsitrenkiau į kažkieno labai kietą krūtinę.

-Uoj...Labai atsiprašau. Nepamačiau tavęs,-tariau trumpam pakeldama akis į nepažįstamąjį ir net nelaukus jo atsakymo apėjau jį ir vėl įlindau į telefoną.

-Zofi?-išgirdau labai gerai pažįstamą balsą. Sutrikusi atsisukau į nepažįstamąjį ir negalėjau patikėti, kad tai jis. Po šitiek metų pagaliau ir vėl jį pamačiau.

-O Dieve, Cameronai...čia tu?