"New Parents"/"Nauji Tėvai"

*27 dalis*

Edvinas

Sedėjome su Hariu pas mane namuose. Na dabar kol kas čia yra ir jo namai. Po Zofijos nelaimės mes visur kartu. Haris buvo įlindęs į savo telefoną, o aš pasiėmęs kišeninį peilį ėmiau sukinėti jį tarp pirštų ir galvoti ką reikės daryti su Olivija. Televizorius kabantis prieš mus ant sienos buvo įjungtas, bet nei vienas jo nežiūrėjome.

-Šiąnakt, prie motociklų lenktynių stadijono buvo žiauriai nužudytas septyniolikmetis moksleivis,-išgirdęs šiuos žinių vedėjos žodžius per televizorių atsistojau ir priėjęs arčiau televizoriaus klausiau ką dar pasakys pranešėja,-Į policiją paskambinusi išsigandusi mergina pranešė mums apie šį nusikaltimą,-iškart pagalvojau apie Oliviją,- Atvažiavę į įvykio vietą radome stipriai sumuštą vaikiną. Daug smūgių į galvą patyręs jaunuolis mirė pakeliui į ligoninę. Prasidėjęs vidinis kraujavimas jį tiesiog nužudė. Aplinkiniai buvo apklausti, bet šie nieko nematė. Įtariamieji vis dar ieškomi,-atsisukau į Harį. Jis sedėjo vis dar toje pačioje pozicijoje ir žiūrėjo į mane taip lyg tai būtų visai ne jo darbas.

-Hari, tu nužudei žmogų...-vaikščiojau po kambarį susiėmęs už galvos,-Gi Olivija mus įskūs!-vis dar nerimavau,-Hari kaip tu nesupranti, kad mes abu sėsim už grotų!

-Po velnių! Nusiramink!-nesusitvardė Haris ir atsistojęs nuo sofos ėmė rėkti.

-Brolau, mes turim dingt iš čia. Ir kuo greičiau,-tariau ir abu sustingome, kai išgirdome skambantį namų telefoną. Atsisukau į Harį, jis tik silpnai palinkčiojo galvą, parodydamas kad galiu eiti atsiliepti. Nurijęs gumulą burnoje žingsnis po žingsnio artėjau prie telefono. Paėmęs jį į  ranką, lėtai prisidėjau prie ausies.

-Edvinai?-pasigirdo ramus Zofijos balsas. Iškart pajaučiau kaip širdis nurimo.

-Zofi? Kas atsitiko? Kodėl skambini taip vėlai?,-Haris staigiai pakėlė galvą į mane išgirdęs Zofijos vardą.

-Broli, tu nepatikėsi! Mane išleidžia gydytis namuose!-džiaugsmingai sušuko ji.

-Jau dabar?-nustebęs paklausiau.

-Taip!-vis dar negalėjo atsidžiaugti.

-Gerai, sesut. Lauk mūsų, mes tuoj atvažiuojam,-tai taręs padėjau ragelį.

-Ką ji sakė?- Haris atrodė labai susidomėjęs.

-Ją išleidžia,-atsidusęs nubėgau į Zofijos kambarį ir pradėjau į maišą krauti visus daiktus pasitaikiusius po ranka. Susidėjęs kelis savo drabužius į kuprinę nusileidau laiptais žemyn pas Harį.

-Ką tu darai? Kas šitam maiše?-sunerimo Haris.

-Čia Zofijos daiktai. Mes dingstam iš šito miesto. Važiuoji kartu ar lauksi kol tave uždarys?-paklausiau eidamas link durų.

-Važiuoju-atsiduso ir nusekė paskui mane. Prieš išvažiuojant ant šaldytuvo palikau raštelį tėvams, kad grįžę iš darbų nepultų ieškoti mūsų:

Mes su Zofi išvažiavom. Neieškokit mūsų ir maldauju neskambinkit policijai. Mylim jus!

P.s. Tėti, nepyk, kad pasiėmiau tavo mašiną.

***
Žinau žiauriai ilgai nekėliau dalies, bet man buvo didelė minčių krizė ir noro buvo neperdaugiausiai.
Nepykit už lievą ir labai trumpą dalį, pasistengsiu, kad kita būtų daug įdomesnė ir ilgesnė ❤💋

~Gabi~❤