This girl

12

Praėjo kelios dienos. Nebuvo visiškai nuotaikos, tad tiesiog nėjau į mokykla. Tėvai visada anksti išeidavo tai net nežino, kad praleidinėju pamokas.

Mikaela vis nesiliauja skambinėjusi. Rimtai jau užkniso. Mesčiau ją, bet negaliu.. Išsiunčiau žinutę pamelavęs, kad sergu.

Jau buvo vakaras ir staiga pasijutau žvėriškai alkanas. Tiek galvojau apie tą suknista internata, kad pamiršau jog reikia ir valgyti..

Užsimečiau ant maikės juodą megztinį ir apsiaviau vans batus. Pasiknisęs stalčiuje radau pinigų. Vakaras visai gražus, tad nuspręndžiau eiti pėsčiom iki parduotuvės, nes ji visai netoli nuo mano namų.

Kelias neprailgo. Gatves apšvietė žibintų šviesos. Įėjęs į parduotuvę patraukiau į maisto skyrių. Nenuspręndžiau ko pasiimti. Nemėgstu šaldytos picos. Pasiėmiau porą bandelių, saldumynų, colos ir visokio kitokio nesveiko maisto.

Einant prie prekystalio, mano žvilgsnį patraukė mergina su baltais plaukais einanti kitapus kelio. Ten Emilė?

Sudėjau greitai prekes ant prekystalio ir barbendamas pirštais raginau jauna pardavėja skubintis.

"Žinai, aš greitai baigsiu darbą". Ji pasižiūrėjo į mane ir valiūkiškai nusišypsojo.

Kai ji ištarė sumą kiek reikia sumokėti, padėjau lygiai kiek reikėjo ir pagriebęs maišelį su pirkiniais greitai išskubėjau iš parduotuvės.

Gal dar spėsiu ją pasivyti. Nors, gal ten ir ne ji. Galėjau juk susimaišyti.

Visur žvalgiausi, bet jos nė ženklo. Tuomet pastebėjau viena vaikina einant link manęs. Jis buvo gan aukštas ir buvo su kapišonu, tad nemačiau jo veido.

Neturiu jokio noro įsivelti dabar į bėda.. Jis vis artinosi ir kai jau buvo vos tris žingsnius nuo manęs, nusiėmė gobtuvą.

Nustebau pamatęs tamsias akis ir raudonai dažytus plaukus. Jis nusišypsojo ir sustojo. Negaliu patikėti, kad tai Lukas. Anksčiau mes buvome geriausi draugai, bet jam teko išvažiuoti. Jis visada mane įveldavo į bėda, bet niekada nepalikdavo vieno.

"Harry, seniai nematytas!!" Jis priėjo ir mes pasisveikinom senu mūsų pasisveikinimo būdų.
"Visur atpažinčiau tas garbanas". Mes nusijuokėme. Jis nuolat mane vadindavo garbaniu.

"Ką čia veiki Lukai? Maniau išsikraustei". Jis susikišo rankas į kelnių kišenes.

"Atvažiavau čia sutvarkyti porą reikalų. Klausyk, gal nori atsipalaiduoti? Turiu žolės". Iš kišenės išsitraukė pakelį su suktinėmis." Na žinoma, jei nori turiu ir stipresnių, ne tik žolės".

Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti. Niekad nepagalvojau, kad jis galėtų stūminėti narkotikus. Žinoma, jis gyva bėda, bet narkotikai? Kita vertus žolės norėčiau. Nors gal ir ko nors stipresnio? Juk nieko nenutiks jei karta pabandysiu.

Nusišypsojau jam." Gal ir norėčiau ką nors išbandyti, bet dabar tikrai neturiu pinigų tam". Atrodo tai jam nieko nesako, nes jis tik nusijuokė.

"Kaip senam draugui, galiu duoti vieną kartą nemokamai". Jis nusišypsojo. Niekada nebandžiau rimtų narkotikų apart žolės. Man buvo smalsu ar tikrai apima toks jausmas kaip visi šneka?