This girl

36

Ėjome gan ilgai. Pakelėje, šnekėjome apie viską, bet kartu ir apie nieką.

Miesto pakraštyje stovėjo didelis, senas, daugiaukštis namas. Lipome laiptais į viršų, nes liftas čia jau seniai neveikia.

"Harry, kur mes einam?"

"Palauk ir pamatysi."

Pasinaudojau Niall patarimu. Ar Lilės? Turbūt reiktų sakyti jų abiejų.

Kai užlipome ant stogo, mums atsivėrė nuostabus vaizdas. Vienoje pusėje galėjai matyti miestą, o kitoje, toliau besidriekiantį mišką.

"Čia nuostabu.." Emilės akys viską tyrinėjo.

"Kai buvau mažas, tėvas mane čia dažnai atsivesdavo. Jis užaugo šiame pastate, bet vėliau visi išsikėlė ir jis liko nebegyvenamas." Kiek pritilau, nes ši vieta man daug reiškia. "Tai būdavo mudviejų slapta vietelė. Pamenu, grįždavome sutemus, o mama piktai šaukdavo, nes mes niekad jai nesakydavome, kur buvom. Bet visą tai greitai baigėsi.. Kai.. Kai jis pradėjo gerti." Mano balsas užlūžo. Ši vieta liko tik prisiminimas apie tas dienas, kai jis vis dar žinojo, kad turi sūnu. Dabar jam mažiausiai rūpi, kad jis turi šeimą." Jis prarado darba. Prarado draugus. Galiausiai ir šeima." Vėjui švelniai papūtus užmerkiau akis. "Gal jis ir gyvena su mumis, bet mes to nejaučiam."

Mes stovėjom prie stogo krašto. Emilė pirštais vedžiojo išraižytą užrašą 'Harry ir Tėvelis' prisimenu tą diena.

"Kartą mokykloje susimušiau su berniuku. Buvau atrodo antroje klasėje. Jis pastūmė mergaite, o aš pastūmiau jį. Vėliau jis man trenkė, o aš jam atgal. Tėvas man visada sakė, kad mergaites reikia ginti ir mylėti, o kai tave muša - trenkti atgal. Taip ir dariau."

Atsisėdau ant stogo krašto ir kojas nuleidau į apačia. Emilė prisėdo šalia. "Mokytoja paskambino tėčiui, o šis mane pasiėmė iš mokyklos. Prieš mokytoja jis man pasakė, kad negalima muštis. Kai išėjom, jis pasakė, kad esu šaunuolis ir mane pagyrė. Nupirko ledų ir atvažiavom čia. Tuomet ir išraižiau šį užrašą su rasta vinimi."

Emilė nusišypsojo. "Ačiū, kad atsivedei mane čia. Ši vieta nuostabi."
Ji padėjo galva man ant peties. Minutėlę taip prasėdėjom gėrėdamiesi horozonto vaizdu. Jau buvo saulėlydis ir vaizdas tikrai buvo kvapa gniaužiantis. Staiga ji atsitraukė.

"Kodėl tu mane vadini Snieguole?"