This girl

33

Mažylė muistėsi ir vis tiesė rankas į Emilę tardama viena žodį.. "Mama"

Emilė greitai paėmė Shelley, kol ji nepradėjo verkti.

"Kodėl ji tave pavadino mama? Juk sakei, kad tu ją tik prižiūri.."Mano akys buvo įsmeigtos į ją, bet ji į mane nežiūrėjo. Ji laikė mergaitę, kuri dabar jau žiovajo.

"Na.. ji.. aš juk sakiau, kad ją prižiūriu dažnai, tad ji mane pradėjo taippat vadinti mama. Nieko keisto. Ji taip mame vadina jau nepirmą kartą,o jos mama neprieštarauja, tiesa mergyt?"

Emilė šypsojosi mergytei, bet Shelley akys po truputį merkėsi.

Emilė ją paglostė. "Ji jau nori miego, turbūt teks ją greitai vešti namo." Ji atsistojo ir paguldė mažylę į vėžymėlį.

"Palauk, gal dar pabūkim? Argi kūdikiams nėra sveika miegoti lauke? Juk geras oras.." Ji tik nusijuokė.

"Na taip, bet mes čia jau gan ilgai esame, tad manau, jog gryno oro jai jau gana. Nenoriu, kad ji susirgtų, o beto turiu reikalų.." Ji jau tvarkėsi ir norėjo sulankstyti dėkelį, tad aš atsistojau. "Bet jei nori, gali mus palydėti." Nemeluosiu, bet pajutau, kaip mano širdis tankiau sutvaksėjo.

Ji stūmė vėžymėlį, o aš nubėgau prie ledų vagonėlio. Ji norėjo vanilinių ledų,o aš išsirinkau bananų skonio.

"Man du ledus, vanilės ir bananų skonio" tariau paduodamas pinigus.

Ledų pardavėjas padavė tai ko norėjau ir pridūrė" Jūsų šeima graži" nusišypsojo ir padavė grąža.

Šyptelėjau ir nuėjau. Neneigiau to ką jis pasakė, nes nemačiai reikalo. Juk jis nepasakė nieko blogo.

Po kiek laiko vaikščiojimo, pagaliau priėjome nedidelį dviejų aukštų namuką. Duris atidarė moteris kuri atrodė apie trisdešimtpenkerių metų.

Keista, turbūt mergytė atsigimė į tėvą, nes moters akys buvo pilkos. Shelley juk šviesiai rudos.

"O  Emile, nesakei, kad atsivesi draugą." Ji nusišypsojo man ir padavė ranką prisistatydama."Mano vardas Trisė"

Ji kaškaip keistai pakėlė antakį lyg kažko klaustų Emilės, bet toji nieko nesakė, tik papurtė galva.

Kai įvežėm Shelley į namus, patys išėjom.

"Tai ką darbar veiksi?" Emilė pažvelgė į laikrodį, kūrį turėjo ant riešo.

"Dabar turiu susitikti su Grayson'u ir Ethanu."

"Jau seniai jų nemačiau, kaip jie laikosi?"

"Nori eiti ir pats jų paklausti?" Į jos klausimą atsakiau šypsena.

Po kelių minučių mes jau buvome kavinėje ir sėdėjime su Ethan'u ir Grayson'u.

Pirmas prabilo Ethanas. "Nesakei, kad ateisi neviena, ką veikėt kartu?" Jis, kaip visada kalbėjo ir žiūrėjo į mane, kaip visad elgdamasis, kaip jos vyresnysis brolis, kuris tikrai ją saugo.

"Mes susotikom parke, jai prižiūrint kūdyki."

Grayson'as pažvelgė į mus keistai. "Kaip suprasti kūdyki?"

Emilė nieko nesakė, tik laikė akis nudelbusi kaltai į žemę." Na... Aš.. aš prižiūriu laisvalaikiu, vienerių metų mergaitę..."

Ethan'as su Grayson'u atrodė nustebę, aiškiai matėsi, kad jie to nesitikėjo, o ypač keistai atrodė Grayson'as.

"Kad būtumėt matę, kokia graži ta mergaitė ir vardas jai labai tinka-Shelley." Negalėjau nenusišypsoti prisiminęs, kaip ji man pešė plaukus.

"Shelley?" Grayson'as keistai šyptelėjo ir susižvalgė su Ethan'u ir Emilę.
" Pamenu, kaip kažkada šnekėjom ir sakiau, kad visad norėjau mergaitės vardu Shelley, o berniuko vardu.."

Grayson'ui nebaigus sakinio Emilė jį nutraukė "Berniuko vardu Cole." Jie visi nusijuokė.

___
P.s.
Vėl ilgai nekėliau... tas jausmas, kai pamiršti įkelti dalį, nors jau buvai ją parašiusi.. :D

Beto, jei kam neaišku, kaip tarti berniuko vardą: Cole-Koul.
:)