49

199 14 1
                                    

*Emilės pov*

Praėjo daugybė laiko, bet man niekaip nepavyko išsilaisvinti. Rankos ir kojos buvo taip stipriai surištos, kad net jutau jas įsirėžiant į odą vis labiau vos man jas pajudinant.

Kai nurimau spengiančioje tyloje išgirdau kažkieno žingsnius.

Mano akys vis dar buvo uždengtos kažkuom tad visdar nežinojau kur esu ir tai mane vedė iš proto.

Žingsniai vis garsėjo ir išgirdau rakinamų durų garsą. Kažkas pravėrė girgždančias duris ir įėjo vidun.

"Taigi, taigi, taigi.. nebe tokia kieta, kai esi visa pririšta ir niekas tavęs negina, tiesa?"

Tas balsas.. Žinau, kad esu kažkur jį girdėjusi, bet negaliu prisiminti kur.

"Niekaip negaliu suprasti, kaip tau pavyko pabėgti."

Jisai vis vaikščiojo aplinkui.

"Manau, kad internato direktorius labai apsidžiaugs jei sugrąžinčiau jam tave." Mano akys išsiplėtė ir kvėpavimas padažnėjo. "O taiiip. Jisai man nemažai už tave sumokėtų. Tėvui tu vistiek nerūpi, jis net nepastebėtų jei tavęs neliktų."

Staiga jisai nutraukia tai, kas buvo man ant galvos ir mano akis pasitinka pikdžiugiškas Luko veidas.

Greitai apsižvalgau ir pamatau, kad kambarys visiškai tuščias. Juodos sienos. Langų mebuvimas tik pasako, kad aš esu laikoma rusį. Štai iš kur tas nepakeliams šaltis ir pelėsių kvapas. Suvirpu iš šalčio ir bejėgiškumo.

"Ou kas nutiko mieloji, šalta? Kaip ten tave Harry's vadina? Snieguole?" Jisai nusijuokė. "Žinai ką aš iš jo padarysiu? Narkomana. Jis nė pats nepajus, kaip nugrimz į mėšla. O tu atsidursi ten kur ir turėjai būti."

Jis apsisuko ir išėjo palikdamas mane viena. Dar galėjau girdėti kaip jis eidamas juokiasi.

Iš nevilties pradėjau klykti, tačiau iš mano užkimštos burnos išsiverže tik duslus garas.

Net jei ir jis būtų nuėmęs tą nesąmonę man nuo burnos vargu ar būtų kas iš to išėję, nes mano gerklė visa perdžiūvusi. Jaučiu kokios sučerpėjusios mano lūpos ir kaip skauda visą kūną.

Bet aš negaliu taip lengvai pasiduoti.

Ir aš nepasiduosiu.

This girlحيث تعيش القصص. اكتشف الآن