This girl

32

Nežinojau ar man eiti link jos ar ne. Manau, kad man tai nepatiks, bet aš privalau, sužinoti ką tai reiškia.

Atsistojau ir pajutau, kaip man kaista delnai. To nesitikėjau. Ji taip mielai laikė kūdyki, kad nė nepajutau, kaip galva perskrodė mintis, jog jai motinystė tinka. Nors ji ir jauna.

Išties ji atrodo, kaip nekalta mergaitė, bet ji juk jau turėjo vaikiną ir beto, žinau, jog ji gali kiekvieną kartą mane vis labiau nustebinti.

Ji manęs nė nepastebėjo, kai buvau nuo jos per kelis žingsnius.

"Emile?" Ji lėtai pakėlė akis nuo mažylės. Dabar galėjau matyti, jog tai tikrai mergaitė, nes kūdikis buvo aprengtas mergaitiškais drabužiais.

"H-Harry? Ką tu čia veiki?" Ji buvo kiek sutrikusi, o mergaitė jos rankose smalsiai žiūrėjo į mane.

"Pirkau vaistus gretimoje vaistinėje ir atėjau į parka.." Kiek patylėjau. Nežinau, kaip tinkamai to paklausti, bet niekada ir nebuvau labai taktiškas. "Nesakei, kad turi vaika.."

Ji pasimetė. Jos akys nuslydo link mergaitės. Tuomet pažvelgė į mane ir nusišypsojo. "Ji nemano.."

"Tikrai? Tai kieno?" Nežinau, ar ji meluoja ar ne, bet jos žvilgsnis buvo papratas,o ir balsas nedrebėjo.

"Aš jos auklė."

"Auklė? Bet tu juk ir taip turi pinigų, kam tau dirbti aukle?" Ji patapšnojo ranka ant dekio, kviesdama prisėsti. Taip ir padarau." Padedu ją prižiūrėti ir tiek. Pinigų neprašau. Jos mamai padedu todėl, nes anksčiau ji man taippat padėjo. Beto.. Man ji patinka.."

Mergytė visdar žiūrėjo į mane ir kai aš jai nusišypsojau, ji nusijuokė tuo kūdykišku juoku, kuris visada mane priversdavo nusišypsoti. Kas gali būti mieliau, nei kūdikio juokas?

Dieve, pasijutau, kaip kokia mergiote, kai taip pagalvojau. Pajutau, kad man palengvėjo sužinojus, kad tai ne jos vaikas. Žinoma, kad ne jos. Juk jai dabar aštuoniolika, tai reikštų jog nėščia tapo septyniolikos. Kvailys..

"Nori palaikyti ją? Atrodo, kad tu jai patinki." Emilės balsas pažadino mane iš minčių. Niekados nemokėjau laikyti mažų vaikų, nes bijodavau juos išmesti.

"Nemokėsiu.." Ji nusijuokė ir atkišo man mažyle, o toji tik ištiesė rankas.

Kol ėmiau ją atsargiai, Emilė kalbėjo"nesijaudink, ji vienerių metuku, tiesiog priglausk ją šalia, galvelę ji jau seniai moka nulaikyti."

Ištiesų. Ji buvo mažytė, bet begalo graži, visai kaip gėlytė. Ji man kažką priminė, bet negaliu pasakyti ką. "Kuo ji vardu?"

"Shelley. Ji jau reaguoja į savo vardą, pažvelk." Tuomet ji meilei ją pakvietė. "Shelley, mieloji." Mergaitė su šypsena greitai atsisuko į ją ir nusijuokė.

Aš taip pat, pakėliau ją iki savo akių lygio ir įsižiūrėjau į jos šviesiai rudas akis. Truputį papučiau jai į veidą ir ji tris kartus sumirksėjo ir nusijuokė. Ji bandė spardytis ir tuomet rankytėmis pačiupo mano plaukus, truputį skaudėjo, bet užuodžiau, ne tą kūdikių kvapą, kaip įprastai, bet mėtas. Taip visuomet kvepia Emilė.

"Ji labai graži, nežinau kodėl, bet man ji kažką primena.." Tą akimirką, Emilės akys kažkodėl atrodė kiek liūdnos, bet tas žvilgsnis greitai dingo.

"Tai tu savaitgaliais dingsti tam, kad prižiūrėtum Mažylę Shelley?"

Ji nusijuokė."Dingstu? Na gal ir galima tai taip pavadinti. Dažniausiai, bet ne visuomet.." Ji šiltai žvelgė į mergaitę.

Tuomet mergaitė pradėjo muistytis ir tiesė rankeles link Emilės . Sutrikau, kai išgirdau iš Mažylės Shelley vieną žodį..

___

BAM!!

Jei kam nelabai aišku kaip tarti Mažylės vardą, gal būt tai padės?
Shelley-Šelei😊😊

Dievinu tą vardą!!😄

Žinau, kad nuotraukoj mergaitė neatrodo, kaip vienerių metų, tiesiog neradau tinkamos,o ši man labai patiko 😄😄

Ką manot apie šias pastarąsias dalis?

Kaip manot, ką ji ištarė?

Norėčiau, kad parašytumėt komentaruose, jei turit kokių nusiskundimų, nes jaučiuosi taip, tarsi baigiu nusivažiuoti iš pievų iki pat bekraščių laukų.. 😅😅