Likimo Posūkis 2 Viskas arba nieko

5 dalis

Kai pabudau ryte Graysono vis dar nebuvo. Nusimaudžiusi ir apsirengusi užrakinau jo butą ir kartu su Tobiu išėjau.
Kadangi savaitgalis, ketinau aplankyti savo tėvus. Įsėdau į automobilį ir nuvažiavau miesto gatvėmis. Po kurio laiko jau buvau jų kieme išlipusi iš mašinos nukulniavau į pastato vidų. Buvo gan gerą vėl pajusti tą namų kvapą.
-Labas rytas - pasisveikinau ir iš virtuvės tekina atlėkė mama.
-Labas. Kaip aš tavęs pasiilgau. - suspygo prie ausies ir stipriai suspaudė glėbyje.
- Jau galvojome, kad užmiršai mus - priėjo arčiau tėtis.
-Na buvau užsiėmus - patrukčiojau pečiais.
Kartu nuėjome į virtuvę. Susėdome prie stalo ir po poros akimirkų ant jo jau garavo maistas.
Pavalgėme ir papliurpėme. Buvo smagu, bet vis dėl to juk negaliu užsibūti .
- Gerai jau važiuosiu, turiu šiokių tokių reikalų - atsisveikinau ir išėjau. Tobis pilnu pilvu vos įsiropšte į mašiną. Išvažiavus iš tėvų namų pasukau parduotuvės link. Ketinau apsipirkti.
Kai atvažiavau į vietą išlipau. Greitai įbėgau į parduotuvę. Nenorėjau per daug uzgaišti. Juk mašinoje laukia Tobis. Nusipirkau šiek tiek maisto, skalbimo priemonių, bei kitokio šlamšto. Susimokėjusi grįžau prie automobilio. Atsidariau bagažinę ir susidėjau prekes. Jau buvau beuždaranti mašinos bagažinę, kai išgirdau pažįstamus balsus. Suklusau ir užlindau už mašinos. Kitame aikštelės gale stovėjo Erika, Džeikobas ir Kevinas. Jie kalbėjosi.
-Nemanau,kad tai geras planas. Jis nėra toks kvailas. - Pradėjo Erika.
-Na, o man atrodo,kad yra- prieštaravo Kevinas.
Nelabai supratau apie ką jie kalbasi...

 Staiga Tobis sulojo ir atkreipė jų dėmesį.

- Velnias. Jaučiu, kad pamatė. - keikiau save. 

Netrūko ilgai ir jie prisistatė prie manęs. 
-Sveika ką tu čia veiki - pasisveikino Kevinas.
-O sveiki - apsimečiau, kad rišuosi bata.- Apsipirkau. Dabar važiuosiu namo.  
Jie šyptelėjo. Tačiau net nespėjus atsistoti iškart pajaučiau skausmą kaktoje. Supratau tik tiek: mano galva susilietė su mano mašina .

"*"
Po kažkiek laiko ..

Lėtai pramerkiau akis.
- Jau babudai ? - ištarė Džeikobas. Jis greitu judesiu atitraukė užuolaidas pro kurias švietė ryški šviesa. - Gan ilgai numigai.
-Kaip tai suprasti ? - paklausiau kai supratau, kad esu pririšta prie kėdės. - Ką jūs sumąstėt?
-Neapsimesk, kad nieko nesupranti - nusivaipė - Džiaukis, kad Erika tavęs iš karto nepačirškino. Bet dabar tu atsiimsi.
-Už ką ? Ką aš jums padariau ? Aš net jūsų nepažįstu. - pasimetusi klausinėjau.
- Na tu tai nieko tačiau tavo vaikinas Graysonas nužudė mums labai svarbų asmenį. O dabar laikas kerštui, o jam skaudžiausią bus netekti tavęs. - nelabai supratau apie ką jis šneka.
-Bet ką jis nužudė
-Mano tėvą!
-Tėvą?!
-Taip.
-Bet to negali būti. Jis to tikrai nepadarytų. Nebent... Kas buvo tavo tėvas?
- Rikas.
Mano žandikaulis atvėpo.
-Turiu tave nuvilti - jis pasimetė - Graysonas to nepadarė. Jį nužudė kitos gaujos vadeiva.
- Ne !? To negali būti. Supranti mes jo klausėme ir jis apsimetė visiškai nekaltu.- paaiškino.
-Na tada gal tu mane paleisi - paklausiau ir pažvelgus į jį .
-Paleisiu, tik nesakyk savo vaikinui. Aš dar gyventi noriu. - šyptelejo ir aš liktelėjau.

Atsistojusi šiek tiek pasitryniau riešus. Jie buvo nuspausti, nuo virvių. 

-Atleisk. O dabar paskubėk. Aš jiems paaiškinsiu viską. - nieko nesakiusi išėjau pro duris. 

Už durų buvo ilgas koridorius. Ėjau juo kol priėjau duris. Jos vedė į lauką. Erikas ir Kevino nesimatė. Nieko nelaukusi perbėgau į kitą kelio pusę. Ta vieta kurioje jie mane laikė buvo kiek toliau nuo miesto. Pasileidau bėgti, kad būtų greičiau iki parduotuvės, kurios stovėjimo aikštelėje turėjo būti mano automobilis ir šuo. 

Saulė palengva leidosi. O aš vis dar bėgau. Kai galiausiai atsiradau vietoje, buvo jau gerokai sutemę. Įlipau į automobilį ir ant manęs iš karto atsirado Tobis. Po to kai pasidžiaugėme vienas kitu pajudėjau link namų. Nors ir žinojau, kad šeimininkė neleidžia laikyti gyvūnų namie, bet vistiek rizikavau.