Likimo Posūkis 2 Viskas arba nieko

23 dalis

Greitai perbėgau į kitą kelio pusę, kad manęs neaptaškyti pakelėje pravažiuojantis automobilis. Jau buvau netoli namų. Rankose buvo du sunkūs maišai pilni pirkinių. Graysonas supyko ant manęs ir jau porą dienų nešneka, Liusė išvažiavo namo, tad likau tik aš. Plaukau buvo permirkę nuo lietaus, todėl mano plaukai skleidė malonų kvapą. Kai jau buvo likusi viena perėja iki mano namų, pasigirdo šaižūs automobilio stabdžių garsai. Net nespėjau sureaguoti, kaip atsiradau ant žemės. 

-Nulipk nuo manęs, ką čia sugalvojai ? - nustūmusi Kastielį nuo savęs, atsistojai ir nusivaliau rūbus, kurie jau buvo išmurzinti. 

-Gelbsčiu tave nuo avarijos, kodėl vaikštai tokia užsisvajojusi ir dar per tokį orą - tik dabar supratau, kad ką tik per plauką išgyvenau. 

-Ačiū. - tai buvo viskas ką galėjau jam pasakyti. 

Pasiėmiau savo pirkinius ir susikrovusi atgal į maišus pajudėjau į priekį. Žinoma prieš tai apsidairiau, kad dar kas nors nenutiktų. Pasiekusi savo namus atsigręžiau pažiūrėti ar jis vis dar ten stovi. Tačiau jo jau nebebuvo, na ir gerai, jis tikra bėda. 

-Labas. Grįžau. Parnešiau maisto turiu ir tavo mėgstamų bandelių.. - vyliausi, kad tai padės. 

Jis pakilo nuo kėdės ir palikęs puodelį ant stalo užlipo į viršų. 

-Ir kiek dar tai tęsis ? - šūktelėjau. 

-Tiek kol pasakysi visą tiesą, kad ir ką tu ten slėptum.. - atsakė ir mintyse džiaugiausi, kad jis nepamiršo ką reiškia kalbėti. 

Iškroviau pirkinius ir taip pat nuėjau į miegamąją, kuriame sėdėjo jis... 

-Klausyk.. - pradėjau. 

-Jeigu ruošiesi meluoti, tai gali net nesivarginti - įsitaisė lovoje ir nusisuko į kitą pusę. 

-Ne.. - numykiau. Ir atsukau jį į save. Jis trumpai žvilgtelėjo į mane, bet tada greit nusuko savo akis į langą. - Esu įsitikinusi, kad šitą užsispyrimą ir akių vartymą esi paveldėjęs iš savo mamos - Lindos. 

Tai išgirdęs jis pašoko ir atsisėdęs lovoje žvelgė į mane. Jo žvilgsnyje galėjau pastebėti sumišimą. 

-Bet iš kur tu.. 

-Man papasakojo.. - jau žinojau ko jis paklaus.. 

-Kas? - jis vėl grįžo prie įtaraus Graysono. 

-Tau nepatiks tai.. - nuleidau akis.. 

-Na tai vis geriau negu nieko.. 

-Kastielis, jis man viską papasakojo, ir taip aš buvau su juo susitikti, ir taip tai jis sumokėjo už mano mastą, ir taip aš melavau, ir taip aš labai atsiprašau. 

Atrėmiau galvą į jo krutinę tikėdamasi išgirsti moralą. 

-Ak.. - atsiduso ir tai mane kiek suglumino - tu tikra neklaužada ir , kaip man tave išauklėti, kad nepultum pavojui į glėbį.. 

Nusišypsojau nors jis to ir negalėjo matyti. 

-Na tai pasakok apie ką kalbėjote.. - aš giliai įkvėpiau ir pradėjau istoriją. 

~"~

-Ir tu tiki juo - jis žiūrėjo į mano akis, lyg ieškodamas ten bent kruopelytės užuominos. 

-O kas belieka - patrukčiojau pečiais. 

-O Dieve.. - jis pakilo nuo lovos ir nuėjo į vonios kambarį. 

Kadangi jau buvo laikas miegoti, nes visi tie pasakojimai užtruko per daug ilgai. O ką aš galiu padaryti, jeigu nemoku trumpinti. 

Kitą rytą