Arono istorijos tęsinys..
Ilgai laukti ir sėdėti ant palangės nereikėjo. Kai merginų tualeto durys prasivėrė aš prisitraukiau arčiau palangės, kad mergina manęs nepastebėtų, o aš galėčiau pažiūrėti kas ji tokia yra, o galbūt vėliau ir paklausiu, kodėl ji verkė.
Mergina praėjo pro mane ir net nepastebėjo.
-Rita?.. - nustebęs paklausiau ir nušokau nuo palangės.
Rita nustebusi atsisuko į mane ir per jos kūną nubėgo maži šiurpuliukai. Jos akys buvo paburkusios ir raudonos nuo verkimo. Ji apsisuko ir norėjau nueiti.
-Palauk. - priėjęs paėmiau jei už alkūnės. - Štai, palikai šitą valgykloje. - įteikiau priešpiečių dėžutę ir stovėjau išsišiepęs, vis dar laikydamas ją už rankos.
-Ačiū. - buvau sukrėstas, paprastai merginos apkabindavo, o šita patraukė mano ranką ir pasiėmusi dėžutę nužingsniavo toliau.
-Aš Aronas. - šūktelėjau jei, prieš pasisukant išėjimo link.
-Aš puikiai žinau kas tu, kita vertus, kas jūsų nežino. - ramiai atsakė ir išėjo pro duris.
Šyptelėjau sau. Tik tada supratau ką ji pasakė. Ji pažįsta mane, kaip Antonio brolį Aroną, o ne, kaip tiesiog, Aroną. Na ką, teks ją supažindinti su tikruoju manimi.
Kitą dieną.
Atsisveikinau su tėvais pasiėmęs pinigus išėjau pro duris.
-Lipk greičiau, mes tavęs laukiame. - šūktelėjo Antonis jau sėdėdamas savo chebros automobilyje.
-Ne. Eisiu pėsčias, turiu reikalų. - pamojau ir nuėjau į šalį.
Žinau, kad jie nevažiuos į mokyklą, pirmiausia pasuks į skersgatvį, kuriame nusipirk cigarų arba dar ko nors, o tik po to važiuos į pamokas. Aš visad važiuodavau kartu, kartais užtraukdavau su jais, bet šį kart aš turiu kitų planų.
Juk vakar pažadėjau, kad supažindinsiu Ritą su tikruoju savimi.
Perbėgau gatvę ir įėjau į gėlių parduotuvę.
-Man šitas rožes. - pirštu parodžiau į ryškias raudonas rožes.
-Kiek? - mandagiai paklausė pardavėja.
-13. - ji nusistebėjo.
-Ar mamos gimtadienis ? - nusijuokė.
-Ne. Dovanosiu jas labai svarbiam asmeniui.. - šyptelėjau.
Ji jas ištraukė, supakavo ir padavė man. Susimokėjęs skuodžiau tiesiai į mokyklą.
Mokyklos durys dar buvo užrakintos. Aš atsisėdau ant laiptų ir laukiau Ritos. Po kurio laiko pradėjo rinktis mokiniai ir mokytojai. O aš vis dar sėdėjau ant laiptų ir laukiau savosios Ritos.
Pagaliau ir ji atėjo. Su drauge iš dešinės. Skruostai buvo nusidažę skaidriu rudens raudoniu, o akys žibėjo ryškia mėlyna spalva.
VOCÊ ESTÁ LENDO
Likimo Posūkis 2 Viskas arba nieko
RomanceTa pati mergina.. tik kiek paaugusi ir pasikeitusi.. Pabaigusi mokyklą ir susigrąžinusi savo mylimąjį Graysoną, pradeda lankyti universitetą.. Tačiau jos planai nesiklosto taip kaip planuota ir vėl iškyla pavojus jų laimei.. ~''~ Tai mano knygos '...