Likimo Posūkis 2 Viskas arba nieko

10 dalis

-Ar aš sapnuoju ? - apstulbęs žvelgiau į merginą, kuri lėtai mirksėjo. 

-Nemanau.. Bet tavo pasakojimai man labai patiko - ji menkai šyptelėjo. 

-Net neįsivaizduoji, kaip aš tavęs pasiilgau - apglėbiau mergina ir ji lėtai suspurdėjo mano glėbyje. - Aš tave taip myliu.. 

-Tiesa,... kas tu ? - ji paklausė. 

Tuo tarpu atrodo laikas sustojo. Aš lėtai atsitraukiau ir sukausčiau žvilgsnį ties jos akimis. 

-Ar tu manęs neprisimeni? - drebančiu balsu ištariau. 

-Deja, bet ne.. Nežinau net savo pačios vardo.. - ji nuleido akis į mano kojas - tai vis dėl to gal man galėtum papasakoti trumpai apie mane? Na ir žinoma apie save, nes atrodai labai mielas. 

-Tu esi Kamilė Cabello. Tau 18. Lankai universitetą, augini šunį, tave išmetė iš buto todėl gyveni pas mane.. Na o aš.. - atsidusau. 

-Tu mano draugas tiesa ? - ji pažvelgė į mane vilties kupinu žvilgsniu. 

-Na.. - įsivyravo nejauki tyla - Taip. 

-O koks tavo vardas? - ji vėl paklausė. 

Buvau kiek nusivylęs, kad ji nieko nepamena, taip bus dar sunkiau išsiaiškinti, kas įvyko tą nelaimingą vakarą. 

-Graysonas. Gali vadinti mane Gray - mums besikalbant į palatą įėjo seselė. 

-Ar ji ? - ji atrodė sutrikusi. 

-Taip. - atsakiau ir ji supratingai palinksėjo bei išėjo iš palatos. 

Po poros akimirkų ji grįžo su daktaru. Jie paprašė manęs išeiti, o po kiek laiko išvežė ją į kitą patalpą. Tuo tarpu aš paskambinau visiems ir pranešiau kas ką tik įvyko. Po pusvalandžio visi jau buvo čia įskaitant ir Alisą, kuri pastaruoju metu labai lipšni. 

Dauguma buvo su gėlėmis, Maiklas net atnešė balionų. Netrukūs atvežė Kamilė ji sėdėjo jau nebe lovoje, o vežimėlyje. 

-Dukrele! - šūktelėjo jos mama ir puolė ant kelių prie Kamilės. Kamilė nieko nesuprasdama pažvelgė į mane lyg klausdama kas ji tokia yra. 

-Kamile čia tavo mama ir tėtis - parodžiau ir ji menkai šyptelėjo. 

-Nors ir nepamenu jūsų, bet man džiugu, kad turiu tokius mylinčius tėvus. - jos tėvų akyse kaupėsi ašaros. Jie taip pat to nesitikėjo, kaip ir visi kiti čia stovintys. 

-Čia Maiklas - mano brolis - parodžiau į Maiklą ir jis priėjęs ją apsikabino. 

-Malonu tave ir vėl matyti - Kamilė atrodė apstulbusi. 

-Šitie du, tai Alanas ir Justina - jie abu priėjo abu ir apsikabino ją. - Čia Alisa - Alisa priėjo ir apglėbė ją, Kamilė atsakė tuo pačiu. 

-Negaliu patikėti, kad jūs visi atėjote čia dėl manęs. Ko gero mano gyvenimas nuostabus. - Jos šypsena nepaliko veido. - Bet kas man nutiko ? 

Tą akimirką visi sustingo ir nekalbėjo. 

-Daktare kada ji galės važiuoti namo? - įsiterpė Justina. 

-Šią naktį ji dar turės pasilikti ligoninėje, na, o ryt ryte jau galėsite ją vežtis namo. 

Daktaras nuvežė ją į palatą ir aš nusekiau iš paskos. Dabar net neketinau palikti jos vienos. Visi kiti išvažiavo namo. 

Alisos pozicija