Likimo Posūkis 2 Viskas arba nieko

12 dalis

Grįžęs namo sustojau prie durų. Už jų girdėjosi muzika. Geriau įsiklausęs galėjau girdėti ir Kamilės balsą. Lėtai pradariau duris. Mergina manęs net nepastebėjo. Priėjau jei iš už nugaros. Ji lankstė naujus rūbus ir dėjosi į spintą. Delnais uždengiau jos akis. Kamilė uždėjo savo rankas ant manųjų, bei lėtai jas lietė, bandydama suprasti kas aš esu. 

-Taip tai tikrai tu.. - nebuvau įsitikinęs ar ji kalba apie mane, todėl nepaleidau jos ir vis dar laikiau uždegtas akis. - Graysonai, gal teiktumeisi paleisti mane. 

Tai privertė mane nusišypsoti. Atidengiau jos akis. Ji atsisuko, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nuėjo išjungti muzikos. 

-O tau nereikia lankyti universiteto ? - ji paklausė ir vėl grįžo prie drabužių lankstymo. 

-Žadu nelankyti tol kol tu nepasveiksi - ji susiraukė ir atsisuko į mane. 

-Ką turi omenį sakydamas nepasveiksiu? 

-Turiu omenį kol atgausi atmintį - ji palinksėjo, bet vis tiek buvo šiek tiek susiraukusi. - Ar viskas gerai? Atrodai pikta. 

-Ir esu. -Trumpai atsakė. 

-Kodėl? Kas nutiko ? - ji atsisėdo ant lovos. 

-Tu man melavai  ? - nesupratęs prisėdau šalimais. - Tu sakei, kad man 18 metų. 

-Na taip .

- Bet tu pamiršai, kad mano gimtadienis buvo spalio 17 dieną. Taip išeina, kad man jau devyniolika. - susimąsčiau. 

Prisiminiau jog dabar lapkričio  5-oji. 

-Tikrai. Atleisk pamiršau, kol tu gulėjai ligoninėje visai pamiršau apie tai. - ji kiek šyptelėjo. - bet ar tu pati prisiminei tai ? 

-Ne man pasakė Alisa. - ji vėl atsistojo - tik negalvok, kad taip lengvai išsisuksi. 

-Aš ir negalvoju - priėjau arčiau jos ir atsirėmiau į stalą, ant kurio buvo padėti nauji rūbai. 

-Gerai. O beje, kada tavo gimtadienis? - man ir pačiam reikėjo tai prisiminti senai jį bešvenčiau. 

-Gruodžio 16, šiais metais man sueis 20. - ji supratingai palinksėjo. 

-Kalbant apie universitetą, tu turėtum jį lankyti. - nesupratau kodėl. - Na aš negaliu, tai bent tu nueitum, papasakotum ką veikėt paskaitose. 

-Na jeigu taip reikalauji, bet ką tu veiksi per visas tas dienas? 

-Nesijaudink, dirbsiu su savo atmintimi.. - ji sukrizeno. 

Kitą ryta buvo sunku atsikelti, bet Kamilė prievarta vertė eiti mane į universitetą, net pro duris išstūmė. Tikrai nesupratau ką ji turėjo atmintyje sakydama dirbsiu su savo atmintimi , bet per daug į tai nesigilinau.  Pakeliui paėmiau Alisą, mat ji neturėjo su kuo nuvažiuoti, nes jos pašina sugedo, bent jau ji taip man sakė. 

-Tai nuo kada lankai universitetą ? - pasiteiravau. 

-Nuo dabar . - atsakė ir toliau tikrino savo telefoną. 

-Kaip praėjo vakaras su Maiklu ? - atkreipiau jos dėmesį. 

-Niekaip. - pažvelgiau į ją pašaipiu žvilgsniu, bet greitai vėl susitelkiau ties keliu. - Jis kažką man sakė, bet aš neklausiau jo ir išėjau iš kavinės. 

-Vargšas Maiklas. Ko gero jam širdį sudaužei - negalėjau susilaikyti nepasišaipęs. 

Visos paskaitos praėjo gan greitai. Per pietus aš Justina ir Alanas buvome kartu. Po paskaitų visi atsisveikinome, paėmiau kelias knygas, kurias davė mokytojai Kamilei. Kai ruošiausi važiuoti namo, Alisa vėl prisistatė prašydama, kad parvežčiau ją namo.