Likimo Posūkis 2 Viskas arba nieko

22 dalis

Pramerkiau akis nuo žadintuvo. Ranka patryniau sustingusį sprandą. Prasidariau mašinos dureles ir išlipau laukan. Taip gerai supratot.. Aš miegojau automobilyje, ir tam be abejo yra priežastis.. Mano namai buvo pilni žmonių ir vakarėlis baigėsi tik prieš kokį pusvalandį, o dabar septinta valanda ryto. Žodžių kiek pamiegojusi, įėjau į namus. Buteliai, skardinės, maistas ir žmonės buvo sugulę ant grindų. Dabar net negalėčiau atskirti ar čia koks viešnamis, ar mano ir Gray nuosavi namai... 

Atsargiai perlipau per visus tuos kūnus ir užlipau laiptais į viršų. Viršus atrodė ne ką geriau.. Pasiekusi savo miegamąjį įėjau vidun.. Buvo džiugu matyti Graysoną, Maiklą ir visus kitus komandos narius gražiai suvirtusius ant lovos. Jie snaudė ir jau galiu įsivaizduoti, kaip jiems skaudės visus šonus, nes jie vienas per kitą susisukę ant lovos. Suradusi veikiantį tušinuką ir švarų popieriaus lapelį, palikau Graysonui raštelį...

''Išėjau į miestą, greit grįšiu. Ir, kad iki mano grįžimo, šių visų žmonių neliktų ir , kad namai blizgėtų...                              K. :*''

Susiradusi spintoje šiltesnius rūbus, nes lauke vėsoka, persirengiau ir pasiėmusi raktelius nulipau žemyn. 

Prieš išvažiuodama parašiau žinutę Kastieliui, kad atvažiuoju. Deja, kad ir, kaip tai bebūtų kvailą, man vistiek įdomų, kokia jo istorija.. 

Kelionė iki vietinės miesto kavinukės truko neilgai. Kelią iki jos gerai žinojau, nes kai dar būdavau vaikas eidavau čia su tėvais savaitgalį, arba iš po meno mokyklos. 

Kai atėjau Kastielis jau buvo užėmęs vietą ir laukė manęs. Pamačiusi jį kiek susiraukiau, o jis atvirkščiai - buvo išsišiepęs. 

-Turi lygiai 5 minutes viską paaiškinti, ir tai geriau būna svarūs įrodymai.. - iškart perspėjau ir nusivilkusi švarkelį atsisėdau kita pus stalo. 

-Gerai. Gal tu užsisakyk ko nors - pasiūlė. 

-Ne. Aš soti - kaip tik su tais žodžiais mano pilvas pradėjo groti maršus. 

-Neatrodo - išsišiepė ir spragtelėjo dviem pirštais, taip pakviesdamas padavėją. 

-Sunki naktis. - atsakiau, kad pašalinčiau tą kvailą mimiką nuo jo veido. Iš tikrųjų tai buvau alkana. Kaip pagalvoji, juk vakar vakare tikrai nieko nevalgiau. 

-Taip. Ko nors pageidautumėte?.. - jauna pradedančioji padavėja prisistatė prie mūsų stalelio. 

-Ši jauna dama norėtų.. - nelabai supratau kokią teisią jis turi užsakinėti man maistą - Graikiškų salotų. 

Ką ar jam panaši į manekenę?.. Ir dar ko salotų ?.. 

-Atleiskit šis ponas nesuprantą ką šneką, bet aš norėčiau blynų su varške - pasakiau merginai ir ji užsirašiusi paklausė ar norėsiu ko nors atsigerti. - Taip arbatos. 

-Gerai.. - pabaigė užsirašyti. - Mokėsite atskirai ar viena sąskaita? 

-Jis užmokės - parodžiau į Kastielį. Jis kiek nustebo, bet greitai vėl grįžo į mulkio padėtį. Yra dvi priežastys kodėl aš valgau jo sąskaita. Pirmoji - aš nepasiėmiau piniginės. O antroji - norėjau nušluostyti tą kvailą aroganciją nuo jo marmūzės. 

-Nesitikėjau to.. - atsiduso. 

-Nesitikėjai ko ? - sudėjau rankas ant stalo - Kad aš elgsiuosi taip savavališkai, kad neklausysiu tavęs.. Na tada blogai tikėjaisi.. 

-Ne tiesiog galvojau, kad tu kaip visos jo buvusios merginos - nelabai supratau ką jis čia paisto - jos visos buvo tokios išrankios, pasipūtusios ir dviveidės.