Likimo Posūkis 2 Viskas arba nieko

35 dalis

Aš ir Maiklas važiuojame į kitą Australijos miestą, Melburną. Ten gyvena du vyrai vienas iš jų verslininkas, o kitas taiso mašinas, už minimalų atlyginimą. Su Maiklu ginčijamės pas kurį važiuoti pirmiausiai.. 

-O tu prisimeni, kas buvo praeitą kartą, kai ėjome pas turtingą ponulį - priminiau jam. - Likome nieko nepešę. Tad dabar eisime pas paprastą žmogelį. 

Na ir kas, koks skirtumas, kad mums nepavyko, nejau manai, kad tas vargetą gali ką nors žinoti apie Antonį? - pasukau link mechaniko dirbtuvių. -Ne tu ten nevažiuosi. 

-Arba kas? - išprovokavau jį. 

Maiklas čiupo už vairo ir pasuko jį į kitą pusę. Aš sukau į priešingą pusę. Galiausiai abu paleidome vairą, kai susiprotėjome, jog atsitrenkėme į medį. 

-Smagu. - burbtelėjau ir kartu išlipome iš rūkstančios mašinos. Nei vienas nebuvo susižeidęs, tai gerai, bet mano mašina, ko gero bus nepataisoma. - Pažiūrėk ką padarei! - apėjęs aplink mašiną šūktelėjau.

-Dabar, bet kokiu atveju reiks eiti pas mechaniką. - nusijuokė Maiklas. 

Nesupratau, kas jam čia tokio juokingo. Juk jis turės atpirkti man padarytus nuostolius. 

-Einam. - pamojo ranka, ir aš peržegnojęs savo automobilį nusekiau jam iš paskos. 

-Tai gerai, kad ne mieste mums šitaip. - kalbėjo eidamas žvyrkeliu. 

Tas mechanikas savo dirbtuves yra įsirengęs užmiestyje, mažo kaimelio pašonėje. 

-Juk supranti, kad esi man skolingas naują automobilį. - trinktelėjau jam į petį. 

-Nenusimink, Kalėdų senelis atneš naują. - nusijuokė, o aš pavarčiau akis. Dabar visą kelią iki pat jo dirbtuvių turėsime eiti pėsti. - Kažin ar daug dar liko - paklausė Maiklas. 

Pažiūrėjau į savo telefoną, kuriame buvo kelionės grafikas. 

-Nuo čia kur esame dabar iki tariamo Antonio brolio dirbtuvių yra penkiolika kilometrų, jeigu būtume važiavę su mašina, kurią tu sudaužei, būtume užtrukę apie 15 - 20 minučių. Dabar eisime ten pusdienį, jei ne daugiau. - paaiškinau. 

-Be vandens ir be maisto? - paklausė. 

-Taip. - greitai atsakiau ir nuėjau į priekį. 

Saulė kepino, mus kaip keptuvė blynus. Atrodė, kad plaukai nuo galvos tuoj pabėgs į pavėsį, kurio čia nė su žiburiu nerasi. Kojos neklausė, o Maiklas, kaip skuduras grindims plauti, vilkosi iš paskos. 

-Gal sustokim pailsėti ? Rasim, kokį vandens šaltinį. - verkšleno. 

-Tam nėra laiko. O jei ir būtų, tai viskas ką čia rastum, būtų kengūros, kurios būtų pasiruošusios tave gerai paspardyti, arba neaiškūs gyviai, kurie tikriausiai turi nuodų. - paaiškinau jam. 

Taip mūsų kelionė tęsėsi toliau iki tol kol man nepaskambino Justina. 

-Ar kas nors nutiko Kamilei ? - tai buvo pirmas mano jei pasakytas sakinys. 

-Na, kaip čia pasakius, ji siautėja.. Sumušė seselę, kai ji vedė ją į religijos pamokėles, įkando slaugytojui.. Ir panašiai - atsiduso. - O kaip jums sekasi, kur dabar randatės? 

-Vidurį niekur. Maiklas ir aš susiginčijome, jis čiupo už vairo, o tada mes atsidūrėme medyje. Tad dabar velkamės iki žmogau, pas kurį turėjome NUVAŽIUOTI - sakydamas paskutinį žodį piktai pažvelgiau į Maiklą, jis tik patrukčiojo pečiais. 

-Vargšeliai. O kodėl neskambinot pagalbai? - paklausė. 

-Tai, kad nebuvo ryšio visą šį laiką, tik kai tu paskambinai atsirado. Tad dabar ir stovime vidurį niekur ir kalbamės su tavimi. - paaiškinau. 

-Supratau. Na tada aš jau eisiu - kitoje ragelio pusėje girdėjosi Kamilės balsas. Perduok jam, kad jis atsiims už viską ką aš čia turiu iškęsti..!! - rėkė ji.

Pokalbis buvo baigtas. Surinkau pagalbos numerį, bet kai jau norėjau skambinti telefonas išsikrovė... 

-Gražu. - mečiau į viršų telefoną ir nuspyriau kažkur į brūzgynus. - Ar tu turi savo telefoną? 

-Taip. Bet mano irgi išsikrovęs. - atsakė Maiklas. 

Tik tada aš supratau, kad išmečiau vienintelį daiktą, kuris turi visą informaciją, kurią mums reikia žinoti. 

- O tu rupke.. - šūktelėjau ir pasileidau į tą vietą, kur nuspyriau savo telefoną. 

Maiklas stovėjo ant kelio ir laukė manęs. 

-Ar radai? - pasiteiravo. 

-Dar ne!- šūktelėjau ir toliau knisausi. Galiausiai radau tą telefoną ir atsilošiau. Bet, kai supratau, kad prieš mane stovi už mane didesnė kengūra, apmiriau iš baimės. - BĖGAM!!!

Pradėjau rėkti ir išbėgęs iš tų brūzgynų, pasileidau vieškeliu į priekį. Maiklas stovėjo vietoje, nes nesuprato kas vyksta. 

Kai kengūrą išlindo iš krūmų ir pradėjo mane vytis, Maiklas pasileido bėgti. 

Dabar abu lekiame kiek kojos neša, o kengūra net nežada atsilikti. 

-Ar ji vis dar už mūsų ? - bėgdamas paklausiau Maiklo, kai jis prisivijo mane. 

-Jau nebe... - uždusęs atsakė. Abu nuvirtome ant žemės. 

-O Dieve.. - atsidusau ir ranka nubraukiau prakaitą. Kai pailsėjome, atsistojome ir ėjome toliau. Saulė vis dar švietė. Atrodė, kad tuoj nuvirsime ir niekada neatsikelsime. 

-Atėjom? - nustebęs pasakė Maiklas. 

-Tu rimtai? - netikėdamas pakėliau akis į viršų ir taip.. Tikrai priešais mus stovėjo sena dirbtuvė, o už jos namas. Namo kieme darbavosi moteris, o aplinkui ją lakstė trys maži vaikai.

Užėjome į dirbtuves. Garaže po mašina darbavosi vyras. Negalėjome pasakyti ar tai tikrai Antonio brolis, nes matėme tik apatinę dalį jo kūno. 

-Sveiki. - pasisveikinau. Vyras išlindo iš po mašinos ir prisimerkęs nužiūrėjo mus. 

-Labas. - nusibraukė purvinas rankas skuduru ir atsisuko į mus. 

-Mes čia dėl mašinos. - puikiai supratau kodėl Maiklas iškart pradėjo meluoti, juk iš tiesų čia atėjome ne dėl jos. Mano mašiną vargu ar jau galėsime sutaisyti.

-Gerai. Kas jei nutiko? - pasiteiravo. 

Papasakojome visą istoriją ir nurodėme vietą kur yra palikta mano mašina. 

-Na po tokios kelionės, juk ko gero pavargę, tad galėsite apsistoti pas mus.. - jo žmona išgirdusi mūsų pokalbį pasiūlė. 

-Ne mums gerai bus ir čia. - mandagiau atsakiau parodydamas į garaže esančią sofą. 

-Tu galėsi ir tvarte miegoti jei taip nori - stumtelėjo mane Maiklas. - O aš priimsiu šios malonios šeimininkės pasiūlymą.

Jis nuėjo į priekį, o aš nusekiau jam iš paskos. Moteris davė mums maisto ir vandens. Pavakarieniavę nuėjome maudytis. O po to gavome kambarį antrame aukšte, palėpėje. Ten buvo tik viena lova, tad mums teko sugulti kartu. 

-Tariamas Antonio brolis parveš mano mašiną ir bandys sutaisyti. - pranešiau Maiklui. 

 -Gray, juk tu supranti, kad jis nėra tariamas jo brolis.. - nužvelgė mane Maiklas. 

-Žinau. Jis jo brolis dvynys..