Likimo Posūkis 2 Viskas arba nieko

13 dalis

Kamilės pozicija 

Sėdžiu ant Maiklo namų sofos ir apžiūrinėju savo pirštus. Nesuprantu, ką tokio blogo padariau, kad jie čia mane įkalino? Juk nenužudžiau nieko, o tik melavau apie savo smegeninės veiklą. 

-Na Dynai.. Išleisk mane aš nieko nedarysiu, bet į kiemą ? - jis griežtai papurtė galvą. -Semai ? 

-Atleisk. Maiklas griežtai nurodė, kad tu liktum šitoje vietoje ir nesugalvotu iškrėsti ko nors kvailo. - jis nuėjo nuo durų ir prisėdo šalia manęs. 

-Bent pasakyk kur jie išvažiavo - Dynas taip pat atėjo arčiau ir atsisėdo man iš kitos pusės. 

-Norėčiau tau pasakyti, bet negal.. - jam nepabaigus sakyti pro duris įsiveržė Justina su Alanu. 

Aš greitai atsistojau ir pribėgau prie jos manydama, kad ji apsikabins mane. Bet užuot ramiai pašnekėjusi ji skėlė man stiprų antausį. 

-Au ?! Už ką - susiėmiau už žando, kuriame tikriausiai puikavosi Justinos rankos antspaudas. 

-Dar klausi?! Ką tu sau mąstei, kai mums melavai ? - ji šaukė ant manęs. 

-Tai vis dėl to jie tau pasakė... - nusisukau ir grįžau į vietą. 

-O neturėjo ? - piktai atrėžė ir atsisėdo ant priešais esančio krėslo. 

-Alanai bent tu mane užtark.. - pažvelgiau į jį. 

-Net nebandyk - uždraudė Justina. Nesuprantu kas jiems visiems pasidarė. - Ar tu bent žinai kas būtų nutikę, jei ne laiku išsiaiškinta tiesa? 

-Nurimk, nieko nebūčiau dariusi viena pati. - nuleidau galvą. 

Tikrai nesitikėjau, kad jie taip jautriai reaguos į visą šitą reikalą. Užlipau laiptais į antrą aukštą. Jie visi pasijautė per daug dideliais viršininkais. Kas jie manosi man tokie esantys, kad galėtų laikyti mane uždaryta? Atsiguliau į lovą. Nusisukau į sienos pusę, kad jeigu kas nors sugalvotų užeiti, nematytų mano veido ir išraiškos. 

-Klausyk. Aš atsiprašau - lėtai prasivėrė durys ir iš balso galėjau suprasti, kad tai Justina. 

-Pamiršk. - burbtelėjau. 

-Ne nepamiršiu. - ji įėjo į kambarį. - ateik čia - ji timptelėjo mane už kojos ir aš nenorom atsisukau - klausyk. Tu mums visiem labai rūpi. Ir ne tik, kaip draugė. Tu mums, kaip sesuo, kaip lyderė. Įsivaizduok kas bus jei armija praras savo kapitoną? Tu mums svarbi, todėl mes esam atsakingi už tave. Supranti ? 

-Na, bet nebūtina manęs laikyti, kaip nusikaltusio gyvūno, narve - atsisėdau ant lovos krašto, patogiai įsitaisydama ir nuleisdama kojas ant žemės. 

-Tau dabar tai yra saugiausia. Nors ir gali nevaržomai judėti, tau nereikia persistengti. Be to nežinia, ką sugalvos Alisa ir Antonis. Todėl turime būti atsargūs. - palinkčiojau galva. 

- Tai jie atsiuntė tave, kad mane nuramintum - vis dar laikiau nuleidusi galvą į grindis. 

- Ei... - ji pakėlė mano smakrą - nusišypsok. - vis dar buvau susiraukusi, - nagi aš tau padarysiu arbatos, o tu palauk čia. 

Vos jai išėjus iš kambario aš čiupau lovos antklodes. Nusinešiau jas į vonios kambarį. Ten yra balkonas, žinoma, galėjau neštis ir į to pačio kambario balkoną, bet ten balkonas yra į kiemo pusę ir jie galėtų mane laisvai pamatyti. O man to nelabai reikia, todėl pasinaudosiu balkonu, kuris nėra taip akivaizdžiai pastebimas. 

Surišau kelių antklodžių galus ir vieną iš jų pritvirtinau prie balkono turėklų. Kelis kartus patampiau jį, kad įsitikinčiau ar tvirtai padariau mazgą ir ar nenukrisiu. Nenoriu dar kartą būti su gipsine koja. 

Numečiau antklodžių juosta į kitą turėklų pusę. Pati atsargiai perlipau turėklus ir apsižergusi juostą nušliuožiau žemyn. Nemeluosiu buvo tikrai baisu, ir ekstremalu. Tačiau tai darau dėl gero tikslo. 

Mano tikslas susitikti su Alisa. Nemanau, kad ji daro tai savo noru. Galbūt Antonis prikalbėjo jai nebūtų dalykų. Na galbūt jis pažadėjo ką nors, ko net nežada ištesėti, o ji tiesiog pasitiki juo, net nesuvokdama kur veliasi? 

Alisa man visad priminė fanatikę. Ir taip ji man niekada nepatiko, bet tikrai niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ji gali mane užpulti ir bandyti nužudyti. 

Taigi sėkmingai nusliuogusi ir po savo kojomis vėl pajutusi žemė, pasileidau bėgti iki tvoros. 

Tvora buvo porą kartų aukštesnė už mane, bet mano ryžtas buvo kelis šimtus kartų didesnis. Todėl nieko nelaukusi pradėjau kopti į viršų. Pasiekusi viršūne atsikvėpiau, ir mintyse visam laikui prakeikiau Maiklą, koks gudruolis aptveria savo namą tvora su nusmailintais metaliniais galais? Ar jis nori įvykdyti man mirties egzekuciją ? O kas jeigu aš pasismeigsiu ir ras mane kas nors sėdinčia nebegyvą ant tvoros? Bet iš dalies tai ir geras būdas apsisaugoti nuo vagių, ypač vyrų. Taigi baigusi paistyti įvairias nesąmones, perlipau tą nelemtą tvorą. Nusivaliau kelnes kurios buvo šiek tiek išsipurvinusios. Kai jau ruošiausi perbėgti kelią prie manęs privažiavo automobilis  ir išlipo žmogus. Aš apmiriau iš baimės. 

Justinos pozicija 

Nusileidai į apačią ir nubėgau į virtuvę.  Apačioje vyrai lošė kortomis. Na, o ką jiems daugiau veikti ? Virtuvėje užkaičiau virdulį. Įdėjau arbatos pakelį ir cukraus. Sutepiau porą sumuštinių, taip pat pritepiau lėkštę vaikinams. Kadangi arbata buvo dar karšta palikau ją ant stalo, o pati nuėjau pas vaikinus. 

Graysono pozicija 

Buvome pakeliui namo.  Stengėmės kuo greičiau grįžti, nes mano nuojauta sakė, kad kažkas nuo nutiks. Mums įsukus į gatvę, kurioje gyveno Maiklas, nustėrau dėl pamatyto vaizdo. 

- Ką tu čia darai? Ar neturėtum būti viduje ? - Kamilė stovėjo bėgimo pozicijoje, tačiau nebėgo, nes buvo tokia pat nustebusi, kaip ir mes. 

-Ji ruošėsi pabėgti, nejaugi dar nesupranti ? - paaiškino Maiklas. 

Rūsčiu žvilgsniu pažvelgiau į Kamilę. Ji atsistojo į normalią stovėjimo poziciją. Tada lėtai ir gailestingai pažvelgė į mane. 

- Tai ne tai apie ką tu galvoji - ji bandė teisintis. 

-Dar niekada nemačiau tokios įžūlios ir užsispyrusios neklaužados - greitai priėjęs persimečiau merginą per petį ir pradėjau nešti ją į vidų. 

Kamilė nebandė muistytis, nes žinojo, kad niekas nuo to nepakis. 

-Aš tikrai atsiprašau - ji lėtai kartojo. 

-Tai nepadės - burbtelėjau ir su garsu įėjau į kambarį. 

Visi jame buvusieji pažvelgė į mane. Tada suprato ką aš turiu ant peties ir aiktelėjo. 

Nieko jiems nesakiau, užnešiau merginą į antrą aukštą ir tik tada nuleidau ant žemės. Maiklas susitvarkys su apačioje esančia žmonių grupe, o aš turėčiau susitvarkyti su vieną įkyria mergina. Tik net nežinau, kaip? 

- Tu negali manęs čia laikyti - ji piktai atrėžė ir drąsiai stovėjo prieš mane. 

-Dar ir kaip galiu - nusijuokiau. 

-Jeigu tu man neleisi daryti mano reikalų aš.. 

-Tu ką ?.. A ? - priėjau arčiau - Tu negali nieko padaryti, nejaugi nesupranti ? Ar dar nesupratai, kaip aš jaučiuosi dėl tavęs.. Ar bent įsivaizduoji ką man reikės daryti jeigu tau kas nors nutiks? 

-Tu tik sakai, kaip aš tau rūpiu, bet ar tu kada pamąstei, kaip man reikėjo jaustis ir gyventi, kai du buvai dingęs su Riku ? - net pati nesuprasdama ji palietė temą, kurią senai laikiau savyje. 

-Jeigu būtum bent kiek gudri, tai suprastu, kad tai dariau dėl tavęs. - atrėžiau. 

-Dėl manęs? Tu išvykai nieko nesakęs, palikai mane nežinioje ir tik dabar sakai, kad darei tai dėl manęs? - ji piktinosi. 

-Tavo žiniai taip, jeigu žinotum bent pusę ką žinau aš , suprastum. Bet dabar esi tik mažas vabalėlis šiame žaidime. - tai pasakęs užtrenkiau duris ir nusileidau žemyn.