*Ši istorija yra susijusi su "Sergėtoja". Veiksmas vyksta po trisdešimties metų, kitoje akademijoje, su kitais veikėjais. JEI NESKAITĖTE "SERGĖTOJOS" JUMS BUS SUNKU SUSIGAUDYTI*
*Vampyrų pasaulis nebėra toks, kokiame gyveno Hilerija Von Vestorn. Rau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Sėdėjau kietame krėsle, tiesiai prieš direktoriaus stalą. Buvau nunarinusi galvą ir žvelgiau į savo auksinius sportbačius su juodais raišteliais. Visada prižiūrėjau savo drabužius ir avalynę - buvau tvarkinga mergina. Tačiau nelabai pavyzdinga.
Direktoriaus kol kas nebuvo. Jis liepė man pabūti čia, kol atvyks mano globėjai. Jie jau gerokai vėlavo, tad pradėjau nuobodžiauti. Padėjau alkūnę ant krėslo atkaltės ir pasirėmiau ranka smakrą. Kiek kartų jau sėdėjau šioje kėdėje? Tikriausiai daugiau nei pats direktorius prisimena.
Visi laiko mane viena iš tų tylių ir gerų mergaičių. Mokykloje manęs beveik nėra. Paklusniai atlieku užduotis, beveik su niekuo nebendrauju. Bet tikrovė yra visai kitokia. Nekenčiau nė vieno šio pastato kampo ir jame esančių žmonių. Jie buvo tik paprasti mirtingieji, o aš buvau neįprastas sutvėrimas. Turėjau savyje tai, kas buvo neįmanoma ir žmogui nesuvokiama.
Netrukus į kabinetą sugrįžo direktorius. Jis nužvelgė, kad šalia manęs esantys krėslai buvo tušti.
-Titanija, kur tavo globėjai?- suraukė kaktą direktorius, atsisėsdamas į savo vietą. Visgi šis procesas jau pasidarė toks įprastas, kad net praplikęs, liesas vyras, kuriam jau gerokai per penkiasdešimt, nebesistebėjo, kad dažnokai susirinkimas jo kabinete baigdavosi tuo, kad mano globėjai taip ir nepasirodydavo. Kartais pati sugebėdavau užglaistyti tokią situaciją, pasinaudodama vienu iš savo gebėjimu - priversti pamiršti - tačiau tam pačiam žmogui to ilgai negalėjau taikyti, nes įtaiga nusilpdavo.
-Tikriausiai jie mane jau paliko,- atsikvėpdama tariau. Mane įsivaikino dešimties, anksčiau gyvenau su kažkokia vargše moteriške, kuri mane rado gatvėje. Nelabai ją prisimenu, nes ji rado mane dar kūdikį, o šešerių atidavė į socialinę rūpybą. Bet kažkur giliai atmintyje jaučiau savo tikrųjų tėvų buvimą. Jų atvaizdas tarsi mirgėjo tolumoje, kai kūdikis pirmą sykį išvysta savo tėvus.
Direktorius suspaudė lūpas apgailestaujančiai žiūrėdamas į mane. Tačiau aš nejaučiau jokios širdgėlos, nes jau ir taip žinojau, kad globėjai laiko mane tik dėl išmokų. Vyras ir moteris buvo muzikantai, naktimis grojo baruose. Jiems trūko pinigų, bet mane išlaikė ir niekada nesijausdavau skriaudžiama. Tiesiog, kalbant apie tėvišką meilę, aš jiems nelabai rūpėjau. Jie dažnai išvykdavo, kartais netgi mėnesiui palikdami mane vieną su šiek tiek pinigų. Tik šį kartą praėjo daugiau nei mėnuo, tad įtariau, kad jie persikraustė kitur. Visgi man jau buvo aštuoniolika, taigi socialinė rūpyba manęs nebeaplankys. Na, bent jau džiaugiausi, jog man paliko butas ir pinigai, kuriuos jie siuntė kiekvieną savaitgalį. Kol kas. Greitai tai baigsis, nes nors ir mano dokumentai buvo suklastoti, kad man neva tik septyniolika, išmokos už globą bus nutrauktos ir mano mieli globėjai visai mane pamirš įsivaikindami kitą vaiką.
-Titanija,- atsikrenkštė direktorius sudėjęs rankas ant stalo. Jis atrodė susikrimtęs, lyg ruoštųsi pasakyti blogą naujieną.- Gal papasakok, kas šiandien nutiko valgykloje.
