Kraujo karas

10.

Nebuvau išalkusi, tačiau vis tiek keliavau su Zakeriu į valgyklą. Tiesą pasakius, galėjau išbūti visą diena nevalgiusi, nes maistas man nebuvo pagrindinis išgyvenimo šaltinis. Na, ir ne kraujas, žinoma.

Zakeris atsisėdo su pilna lėkšte gana gardžiai kvepiančių makaronų. Jis pasimetė kuprinę ant šalia manęs esančios kėdės.

-Girdi?- nejučia paklausė jis.

-Ką?- Girdėjau tik šurmulį ir balsus sumišusius į vieną maišatį. Bet po kelių akimirkų supratau, ką Zakeris turėjo omenyje.

Pasinaudojusi savo vampyriška klausa galėjau išskirti kiekvieną garsą. Dauguma pokalbių buvo apie mane. Vieni laikė mane kvaiša, kiti stebėjosi mano drąsa, o dar treti laukė, kada galės išbandyti jėgas su manimi.

-Nieko naujo,- papurčiau galvą dusliai atsidusdama ir vėl atitoldama nuo išskiriamų balsų.- Jau ir anksčiau sklido tokios kalbos.

-Taip, bet dabar tu pakėlei savo kartelę,- kreivai šyptelėdamas tarė Zakeris. Jis pastūmė man nedidelį indelį, per kurį matėsi raudona masė.

-Kas čia?- paklausiau sugavusi.

-Žėlė,- nusijuokė Zakeris lyg būčiau pasakiusi pokštą. Pažiūrėjau į jį kiek sutrikusi.- Tik nesakyk, kad nesi valgiusi žėlė?

Žinojau, kas yra žėlė. Tačiau nesu ragavusi kažkokios keistos raudonos masės, kuri priminė sušaldytą kraują. Mano namuose maistas buvo retai gaminamas, o jei kas ir darbuodavosi virtuvėje, tai tik mano globėjai. Valgydavau kartu su jais, bet kai jie išvykdavo, o galiausiai galutinai kažkur pradingo, išvis beveik neužeidavau į virtuvę. Tikrai stebėtina, iš kur gaunu reikiamų medžiagų, nes kiti vampyrai, grynakraujai, kartkartėmis vartodavo kraują. O aš neturėjau nei poreikio, nei tam reikalingų ilčių.

-Paragauk, tai labai skanu. Nusipelnei to,- vaikinas mirktelėjo juokaudamas ir padavė man šaukštelį.

Atsargiai paėmiau įrankį ir pakabinau raudonos tyvuliuojančios žėlė. Įdėjusi kąsnelį į burną susiraukiau lyg pasiruošdama sutikti šleikštulio bangą. Mano skonio receptoriai buvo kiek blėsesni nei žmonių, labiau kaip grynakraujų vampyrų, todėl tai buvo viena iš priežasčių, kodėl maistas man nebuvo svarbus. Tačiau pajutusi saldų skonį su kažkokio vaisiaus prieskoniu, atpalaidavau veido raumenis pasiduodama burnoje tirpstančiam malonumui.

-Išties skanu,- pritariau ir puoliau toliau valgyti.

-Aš visiškai nesuprantu, kaip tu gali būti stipri, jei nieko nevalgai,- papurtė galvą Zakeris žiūrėdamas, kaip beveik nulaižau šaukštelį užbaigdama žėlė.- Taip sugeba tik raudonieji. Nes jie mirę.

-Tikriausiai tai mėlynosios ugnies nuopelnas,- gūžtelėjau pečiais.- Magija veikia mano kūną.

-O tu nežinai, ar ne?- pakreipė lūpas Zakeris.

-Ko?

-Na, kad mėlynoji ugnis ne tik ginklas, bet ir gali gydyti.

Man vos šaukštelis neiškrito iš rankų. Nereikėjo nė žodžių, kad tai mane išmušė iš vėžių.

-O kaip tai reikia daryti?- paklausiau palinkdama arčiau lyg tai būtų didžiausia paslaptis.

Zakeris žiūrėjo į mane tylėdamas, o jo veide žaidė šypsenėlė, kuri tarsi kažką slėpė.

-Išmoksi,- tarstelėjo vaikinas. Tada jis nuleido galvą ir tylėdamas užbaigė savo pietus.

Nužvelgiau jį tarsi norėdama perskaityti jo mintis. Iš dalies norėjau sužinoti, kaip jis sugebėjo išgyventi savo tėvų mirtį ir kas iš tiesų jiems nutiko. Tačiau nujaučiau, kad tokie klausimai gali Zakerį paveikti. Kaip Madėja sakė, ties tuo jis nėra labai atviras. Taigi galbūt Zakeris ir nesusitaikė su netektimi. Ji vis dar griaužė jo širdį, o mano vargana kompanija tai šiek tiek slopino. Bent jau taip manau iš Zakerio noro būti su manimi draugiškam.