Kraujo karas

23.

Nepraėjo nė viena diena, kai liudijau, ką padarė Zakeris, direktorės kabinete su keliais tarybos nariais, akademijos sergėtojais, dėde Ksanderiu ir Enohu, kuris savaime buvo į tai įtrauktas, kadangi jo tėvas buvo pavaldus tarybos nariams. Daugiau niekam nebuvo apie tai pranešta. Zakeris liko palaidotas požemyje, kaip ir jo blogi darbai.

Direktorė Liutarija žinojo apie senąją sergėtojų įšventinimo ceremonijos vietą, todėl mane nebuvo sunku surasti. Be to, pradėjus griūti vienam Konstantino akademijos korpusui, buvo aišku, kas tai galėjo padaryti.

Visgi aš negalėjau tvirtai teigti, kad Zakeris buvo dėl visko kaltas. Savo užslėptus gebėjimus jis atvėrė tik tada, kai pasirodžiau aš. Jo elgesys buvo nepaaiškinamas, o ta paskutinė akimirka, kai jis pats suvokė, jog negali savęs kontroliuoti, sumaišė visas kortas. Tad veide atskleisdama sumišimą ir siaubą pasakojau tik apie tai, ką žinojau. Zakeris prarado žmogiškumą, o tai kažkas paskatino jį padaryti. Žinoma, nutylėjau apie tai, jog vaikinas mane perspėjo, kad kažkam esu reikalinga.

-Panele Valaskeza, žmogiškumo praradimas nėra konkreti priežastis pateisinanti to vaikino kaltumą,- prabilo vienas iš tarybos narių, niekuo neišsiskiriantis pusamžis vyras. Jis atrodė snobiškai, pražilusiais plaukais ir kiek tamsesne barzda ties smakru.- Be to, lampyrui būtų per daug sudėtinga atsisakyti žmogiškumo.

-Todėl ir sakau, kad kažkas jam parodė, kaip tai padaryti,- suraukiau kaktą nežinodama, kaip dar įtikinti tarybos narius, kurie atrodė nuobodžiaujantys. Tarsi mokinys praradęs sveiką protą ir sužvėrėjęs buvo įprastas reiškinys.

Galiausiai jie nutarė palikti mane ramybėje ir surengti pasitarimą remiantis mano liudijimu. Nenorėjau tikėti, jog taryba dės pastangas, kad tai išsiaiškintų, nes pasak jų, toks atvejis pasitaikė tik pirmą kartą. O raudonieji ir jų pasikeitęs elgesys? Kodėl tik man vienai atrodė, kad visa tai susiję...

Štai taip ir tapau bėdos pradžia. Pasižymėjau lyg mėlynoji sergėtoja, tik vietoj to, kad išgelbėčiau akademiją, gerokai suniokojau ją. Neapskaičiavau mėlynosios ugnies galios, tad Konstatino akademijai atstatyti prireiks nemažai laiko. Žinoma, gavau pagyrimą už ištvermę ir galimos grėsmės sustabdymą, nes niekam nelabai rūpėjo akivaizdžiai įtartinas Zakerio elgesys.

Direktorė Liutarija suteikė man vienos savaitės atostogas. Tiesą pasakius, man visai jų nereikėjo. Žaizdos ir mėlynės pradėjo gyti jau kitą dieną, o skausmas buvo nuslopintas vaistų pagalba. Visgi šį nuosprendį tikriausiai nulėmė Ksanderio Valaskezo žodis. Dėdė sakėsi paimsiąs mane vakare, tad turiu susiruošti. Jis elgėsi globėjiškai, nepaisant savo šaltumo būdingo tikriausiai kiekvienam grynakraujui, tačiau savaitės atostogos kažkodėl priminė manęs atsikratymu. Tarsi niekas nenorėtų, kad likčiau akademijoje ir maišyčiausi.

Jaučiau slogų jausmą smelkiantį krūtinę. Negalėjau patikėti, jog Zakeris negyvas. Ne, ne tokia turėjo būti vaikino baigtis. Nors jis buvo grėsmingas ir sukėlė man nemažai skausmo, jaučiau jam gailestį. Visgi jis buvo mano draugas ir tvirtai žinojau, kad tai buvo tikra.

Buvau pradėjusi krautis savo smulkią mantą, kai Enohas įžengė vidun nė nepasibeldęs. Sustingau drabužių lankstymo procese ir pasukau galvą. Vaikinas uždarė duris žiūrėdamas į mane.

-Nors tu ir kilmingasis, vis tiek neturi išimties nesibelsti,- mestelėjau susiraukdama ir nusisukau tęsti drabužių lankstymo. Nežinau, kodėl tai dariau, nes vis tiek grūsiu netvarkingai į kelionkrepšį.

-Taip, pamiršau tai,- atsikirto jis.

Tvarkingai antrą kartą perlankstydama drabužius akies krašteliu stebėjau, kaip Enohas atsistoja priešais mane ir pasiremia į stalą.

-Atėjai išgirsti mano padėkos?- paklausiau kandžiai.

-Tu sugriovei dalį vaikinų kambarių koridoriaus,- teigė Enohas žiūrėdamas į mane vertinančiai.- Taip jau atsitiko, kad buvau tas, kuris padėjo sergėtojams tave iš ten ištraukti.

Štai ir vėl aš jo gyvenimo našta.

Mintyse pavarčiau akis, o tada staiga mano mintys nuo vakarykščio įvykio žaibiškai perėjo prie bučinio. Rodos, turiu daug didesnių problemų, bet tai, ką Enohas padarė (be abejo, ką padariau ir aš), negalėjo būti taip lengvai pamiršta.

Vaikinas nutilo žiūrėdamas į mane pro šešėlį metančius ant kaktos užkritusius plaukus. Jis tikrai kažką man norėjo pasakyti. Enohas tikriausiai prisiminė, kad mane pabučiavo, todėl norėjo atsikratyti šio jį žeminančio jausmo. Mane išpylė prakaitas, nuleidau galvą, leisdama užkristi plaukams ant veido, ir jau buvau pasiruošusi pati apsimesi, kad nieko neatsimenu, kai galiausiai Enohas prabilo.

- Jeigu pasakyčiau, kad pasiilgsiu erzinančio buvimo su tavimi ir tavo neįtikėtinai blogų atsikirtimų, tai neatrodytų per daug lėkšta?

Bandžiau išsilaikyti nenugriuvusi ant lygių grindų. Spoksojau į vaikiną nemirksėdama, o tada suvokiau, kad vis dėlto Enohas neprisiminė bučiavęs mane. Mane apėmė lengva palaima ir galiausiai kreivai šyptelėjau, neslėpdama pašaipos.

-Nagi, manęs nebus tik savaitę. Per tą laiką galėsi atsikvėpti nuo bėdų, kurias nešioju.

Nežiūrėdama į jį pradėjau krauti drabužius į krepšį. Enohas reikšmingai atsiduso, lyg ir nusijuokė sau. Jo pašaipa atrodė pernelyg tikra apsimestiniam pripažinimui, kad manęs pasiilgs. Žinoma, mudu nebuvome draugai, o kiekvienas mūsų susitikimas buvo priešingas draugystei. Visgi aš nejaučiau jam neapykantos, tad galbūt ir Enohas nusileido savo išdidumui.

Nenorėdama visko palikti nejaukioje tyloje, pakėliau galvą ir nepiktai suraukiau kaktą.

-Tai gal lauki lėkšto apsikabinimo?

Enohas kilstelėjo antakį. Tuomet nieko nepasakęs netikėtai priėjo prie manęs ir apkabino. Sutrikusi lėtai padėjau rankas jam ant nugaros. Iš pradžių tai tebuvo paprastas apglėbimas, bet tada jis spustelėjo mane arčiau savęs.

-Tik niekam apie tai neprasitark,- sušnibždėjo jis neva grasinančiu tonu.- Tai ne dėl to, kad neva tavęs pasiilgsiu.

-Žinoma,- ištariau prisiglausdama arčiau Enoho krūtinės. Tai traukė tarsi pagalvė išsiilgus miego.

Tuomet vaikinas paleido mane ir šiek tiek atsitraukė, kad galėtų pažiūrėti man į veidą.

-Aš taip pat manau, kad Zakerį kažkas įkalbėjo atsisakyti žmogiškumo,- nejučia tarė jis.- Ir tai gali būti kažkas iš tarybos narių.

Priblokšta žiūrėjau į Enoho tamsias akis lyg bandydama jose įžvelgti tiesą.

-Daug nenusimanau apie vampyrų tarybą, bet argi jie nėra visa ko valdžia ir smegenys?

Vaikinas prisimerkė ir vėl pasitraukė prie stalo.

-Anksčiau taryba išieškodavo kiekvieną kampelį, kad atrastų bet kokį nusižengimą vampyrų pasaulio taisyklėms, turint omenyje ir pusvampyrę,- reikšmingai pasakė Enohas.- Dabar jie nesirūpina apie galimą saviškių sužvėrėjimą. O tai daug blogiau nei raudonųjų išpuoliai.

Tai viską paaiškintų. Taryba kažką slepia. Galbūt jie siekia kažkokio perversmo. Vampyrų pasaulis man per sudėtingas, tačiau jis mažas. Bet koks smulkus įvykis tuoj tampa reikšmingu.

O dar tai, kad Zakeris minėjo, jog jiems aš reikalinga. Vadinasi, prie to prisidėjęs tikrai daugiau nei vienas.

Visgi pajutau, kad tai buvo beprasmiška. Ką mes galėjome padaryti? Neturėjome jokių įrodymų ar bent kad už kažko galėtume užsikabinti.

-Man tikrai reikia atostogų,- sumurmėjau nusukdama žvilgsnį ir giliai atsidusau.- Galbūt jei apie tai nebegalvosiu, viskas praslys pro mano akis nepastebimai.

-Pati žinai, kad taip nebus, Titanija,- eidamas link durų tarė Enohas. Prieš jas atidarydamas jis dar atsisuko į mane.- Kad ir kaip norėčiau, jog tai būtų paskutinis mūsų pokalbis, aš per giliai su tavimi įklimpęs ir negaliu ignoruoti tavo egzistencijos, nes esi visa ko didžiulė bėda. Taigi jei nuspręsi aiškintis, kas padėjo Zakeriui atsisakyti žmogiškumo, prisijungsiu.

Išlydėjau jį tyliu žvilgsniu. Na, Enohas bent jau neprarado savo arogancijos. Nepaisant to, kad pripažino, jog jam manęs reikia, kad netaptų toks kaip jo tėvas.