Kraujo karas

12.

Man atrodė neįprasta, kad kilmingieji rengia puotas, pakviesdami kitas šeimas ir taip pasipuikuodami savo turtais bei valdžia. Žinoma, panašiai elgėsi ir žmonės, tačiau vampyrų puotos prilygo karališkai iškilmei bei turėjo savas tradicijas.

Man reikėjo pasipuošti. Neturėjau nei suknelės, nei tokių rūbų, su kuriais nebūtų gėda pasirodyti prieš kilminguosius. Gyvendama tarp žmonių nuvokiau apie stilių ir pati rengiuosi ne skarmalais, tačiau niekada nemėgau puoštis lyg kiekviena diena būtų šventė. Visgi Madėja man noriai paskolino savo vyšninę klostuotą suknelę trumpomis rankovėmis ir balta apykakle. Užsitempusi juodas pėdkelnes ir apsiavusi juodas balerinas buvau beveik pasiruošusi. Skubiai susišukavau mentes siekiančius juodus plaukus ir išėjau laukti Beufortų automobilio, kuris turėjo mane pasiimti.

Zakeris nesirodė visą dieną. Nežinau, ką jis įprastai veikė savaitgaliais be manęs, tačiau šį kartą jis puikiai sugebėjo manęs vengti. Nesikankinau dėl to, nes ne aš buvau kalta, kad Zakeriui kažkas užėjo. Visgi norėjau jį išvysti prieš išvažiuodama ir pasakyti, kad man tikrai viskas bus gerai. Jei Beufortai ar kiti kilmingieji pabandys iš manęs pasišaipyti, jie sužinos, kokia iš tiesų yra Titanija Buken. Tai yra Valaskeza.

Galiausiai atvykau į Beufortų rezidenciją. Tai buvo didžiulis baltas pastatas, dvaro tipo, tikriausiai pastatytas labai seniai ir perėjęs ne vieną šeimininką. O gal net visą Beufortų giminės liniją.

Peržengusi Beufortų dvaro slenkstį sustojau. Fone grojo klasikinė muzika, išsipustę svečiai plepėjo tarp savęs, gurkšnodami vyną iš aukštų taurių. Nors tai galėjo būti ir kraujas, nes čia visi buvo grynakraujai. Išskyrus mane.

-Panele, parodykite savo pakvietimą,- maloniai paprašė praplikęs vyras, kuris stovėjo prie įėjimo. Jis tikriausiai buvo liokajus.

Linktelėjusi skubiai išsitraukiau iš mažos rankinės kvietimą, kurį buvau gavusi vakar, ir padaviau vyriškiui. Šis permetė akimis kortelę ir šyptelėjo man.

-Palaukite čia, tuoj sugrįšiu.

Prikandusi lūpą suėmiau abejomis rankomis už rankinės petnešos. Nedrąsiai, lyg būčiau tik vikšras tarp didžiulių drugelių, apžvelgiau puotos dalyvius. Kaip aš galėjau padaryti tokią klaidą ir čia atvykti? Jei čia dalyvavo ir Valaskezai, tada kodėl dėdė apie tai neužsiminė? Tikriausiai niekas ir nenorėjo, kad čia būčiau, o pakvietimas buvo tik iš mandagumo.

Vampyrų kilmingumas buvo per daug prisaldintas. Ko išmokau akademijoje, tai, kad grynakraujams titulas buvo duodamas, jog jie išlaikytų savo gryną kraują ir gebėtų valdyti bei prižiūrėti vampyrų pasaulį. Dabar tai atrodė lyg pasipūtėlių šou.

-Titanija Valaskeza,- netikėtai kreipėsi į mane vyras, kuris buvo atvestas liokajaus.- Labai džiaugiamės, kad sutikai atvykti į mūsų puotą.

Vyras šviesiai rudais plaukais ištiesė man ranką. Ištiesiau savąją ir paspaudžiau taip pasisveikindama.

-Aš Lionas Beufortas, o čia mano žmona Gudera,- jis prisistatė save ir šalia stovinčią moterį. Jos plaukai buvo tamsūs ir banguoti, lengvai krintantis ant pečių. Ji buvo labai liekna, raudona blizgi suknelė puikiai apgaubė jos iškilias formas.

-Esu dėkinga už pakvietimą,- tariau susigriebdama, kad privalau padėkoti.

Vyriškis šyptelėjo. Jo akys buvo tokios pat tamsios, kaip ir Enoho, bet ir veido bruožai išdavė, kad jis vaikino tėvas.

-Tavo dėdė su savo šeima jau čia. Pranešiau jiems tik dabar, kad buvai pakviesta, tad gali juos susitikti,- pasakė Lionas. Jeigu dabar būčiau žmonių iškilmingame vakarėlyje, palaikyčiau šį vyrą plastinės operacijos chirurgu, o jo žmoną - turtingo vyro ieškančią moterį. Tačiau grynakraujai vampyrai tikrai pasižymėjo akį traukiančiu grožiu. Gaila, kad nebuvau apdovanota nuostabiai gražiu veideliu, nes, pasirodo, nuo to gyvenimas tik lengvesnis. Tiesą pasakius, man tai nelabai rūpi. Nors, pasak Sarikos, buvau panaši į tėvą, žemiškumo turėjau iš motinos pusės. Gal vaikinai man ir nekrito po kojomis, nesiskundžiau savo visai normalia išvaizda.