Kraujo karas

31.

Ji sėdėjo ant krėslo, o rankose laikė kūdikį, šiltai įsuptą į paklodę. Vaizdas nebuvo ryškus, lyg žiūrėčiau pro blogai transliuojantį televizorių. Tai viskas išryškėdavo, tai spalvos priblėsdavo, kartkartėmis vaizdas sumirgėdavo. Tačiau jaučiau, kad tai mano motina, laikanti mane, ką tik gimusią. Jos rudi plaukai buvo išsidraikę, iš veido ji atrodė pavargusi. Gilios akiduobės išdavė, kad ji išeikvojo nemažai jėgų. Nežinau, ar tai gimdymas, ar prisidėjo ir kitos bėdos.

Norėjau prieiti prie jos, įsitikinti, kad ji tikrai mano motina, ir pajusti jos delną ant savo skruosto. Bet ji glostė mažylę, o aš buvau tik stebėtoja, niekam daugiau nematoma.

Staiga ji pakėlė galvą mano pusėn. Jos mėlynos ašarotos akys sutiko manąsias. Krūptelėjau manydama, kad ji mane pamatė, tačiau ji nežiūrėjo į mane, o į kažką kitą ateinantį.

"Harkai, jie ją pasiims."

Siaubo pripildytas balsas tarsi bloškė mane atgal. Vėl pajutau jėgą, traukiančią mane kažkur kitur. Galiausiai sustojau ir suvokiau esanti viduryje gatvės. Tačiau nepasitraukiau nuo kelio, nes nevažiavo nei viena mašina. Buvo tamsu, švietė tik gatvės žibintai. Vaizdas vėl trūkčiojo tarsi norėdamas iškreipti realybę.

Girdėjau prie pat savo ausies šnopavimą. Kažkas bėgo link manęs, vis sustodamas pailsėti. Tai buvo mano motina. Ji bėgo nešina mane.

"Titanija."

Vėl buvau nublokšta. Nesuprantami vaizdai keitėsi, kol palengva sustojo. Mama beldė į metalines duris skersgatvyje. Jos man atrodė pažįstamos. Būdama maža jas darinėjau. Jos buvo sunkios, bet man tai netrukdė. Sukaupdavo visas jėgas ir atstumdavau metalo gabalą nuo savęs. Netrukus duris atidarė senyva moteris. Ji įleido mano motiną vidun. Vos tik metalinės durys trinktelėjo atsidūriau ten, kur ir moterys.

"Jie jos ieškos. Saugok mano dukrą. Jie negali jos surasti."

Tada mano motina dingo. Vaizdas sutrūkčiojo, bet aš tebebuvau nedideliame kambaryje, užverstame dėžėmis ir skarmalais. Moteris, kuriai mama mane atidavė, man niūniavo. Jau buvau didesnė. Sėdėjau ant grindų žaisdama su medinėmis kaladėlėmis. Netikėtai pasigirdo beldimas į duris. Moteris, kuriai jau buvau pajutusi meilę, įleido vidun mano tikrąją motiną. Ji šypsojosi, bet jaučiau, kad kažkas ne taip. Mano tėvo nebuvo. Jis tikriausiai jau buvo miręs. Vadinasi, tai mano motina buvo gyva, todėl regėjau ją šiuose giliai užslėptuose prisiminimuose.

"Titanija."

Buvau išplėšta iš šio prisiminimo. Skausmas nuliejo mano širdį, tačiau turėjau susitaikyti, kad atgal to nebesusigrąžinsiu. Galiu kurti tik naujus prisiminimus, nes senieji jau buvo pamiršti. Dėl šios priežasties buvau tampoma iš vieno prisiminimo į kitą.

Suvokimas atėjo vėliau nei aš spėjau atsidurti kitoje vietoje. Jausmas buvo lyg pasiklydus, bet galiausiai radus savo kelią. Man po kojomis buvo tamsu. Net tamsiau už pačią tamsą, todėl išsigandau, kad galbūt smengu, nors pati to nejaučiu. Tačiau ramino tik medinės kambario sienos, kurios atrodė pažįstamos. Vėl grįžau į pradžią.

Galbūt tai buvo mano namai, tiksliau mano motinos namai. Ji čia mane pagimdė su raganų pagalba. Norėjau apie tai sužinoti daugiau, bet suvokiau, kad turiu grįžti. Man buvo suteikta tikra viltis, jog mano motina gyva. Privalau ją surasti. Taip sužinosiu visą tiesą apie save.

Apsigręžiau tarsi tikėdamasi už savęs rasti išėjimą, tačiau ten buvo tik tuštuma. Tokia pati, kaip ir po mano kojomis. Staiga ji mane įtraukė ir panirau į dar vieną prisiminimą.

Tai buvo negerai. Labai negerai. Jau turėjau būti grįžusi. Nes prisiminimas buvo ne mano. Ir net visai ne prisiminimas.

Kažkas kalbėjo už pravertų durų. Plyšys tarsi buvo skirtas man. Priėjau arčiau neturėdama kitos išeities. Tikiuosi, kad Magnusas kuo greičiau išves mane iš čia, nes galimai svyravau tarp mirties ir gyvenimo.