21.

865 112 1
                                    

Iš vienos pusės labai norėjau pasikalbėti su Zakeriu ir pakeisti jo nuomonę, kad galiu pati susitvarkyti su savo problema. Galbūt kitu atveju laukčiau, kol jis pirmasis pradės su manimi kalbėtis, tačiau šiuo metu labiau vertinau draugystę nei savo išdidumą.

O kita pusė buvo tai, kad dvejojau, ar galiu pasitikėti tuo vaikinu.

-Nori pasiimti gėrimų?- paklausė Madėja. Ji nesitraukė nuo manęs, nors maniau, kad ji susitiks su savo draugėmis.

-Jo, gerai,- pasakiau nužvelgdama Zakerį, kuris dar nesitraukė iš savo vietos. Nenorėjau jo pamesti iš akių, bet koks nors gėrimas rankose būtų buvęs neprošal.

Prie gėrimų stalo stovėjo kelios merginos ir keturi vaikinai. Jie visi buvo atsipalaidavę ir pasidavę alkoholio įtakai. Kaip supratau, Madėja juos pažinojo, nes bent jau keli iš jų pasisveikino su mergina. Nužvelgiau koketuojančias ir judančias ritmingai pagal muziką merginas, kurios buvo išsidažiusios tinkamai progai. Jos paragino mus paimti kokteilius stikliniuose buteliuose iškeldamos savo gėrimus. Šyptelėdama paėmiau vieną ir susidaužiau su jomis buteliais. Neilgai trukus likome tik aš ir Madėja, o galiausiai ir mergina trumpam pasitraukė, kai ją pakvietė šokti draugės. Žinoma, kvietė ir mane, bet nė už ką nebūčiau sutikusi.

-Ir vėl tu... Ką čia veiki?

Išgirdusi priekaištaujantį balsą atsisukau. Enohas sėdėjo prie gėrimų stalo garantuotai ilgiau nei aš šiame vakarėlyje. Jis buvo šonu pasisukęs nuo manęs ir pasidėjęs šalia daugiau nei vieną išgertą tuščią butelį.

-Tą patį ką ir tu - linksminuosi,- atsakiau sarkastiškai, matydama, kad Enohas padaugino alkoholio ne dėl linksmybių. Visgi neketinau jo klausinėti ar lįsti į akis, todėl pasisukau nužvelgdama Zakerį, kuris jau buvo pasitraukęs į kitą vietą. Nemaniau, kad jis toks populiarus. Po įvykio su sergėtoju, kuris vos neužpuolė vaikino, atrodė, jog Zakeris labiau mėgsta būti stebėtoju iš šalies. Dabar jis atrodė kažkoks kitoks.

-Negaliu pakęsti, kad matai mane tokį,- susiėmęs už galvos pasakė Enohas. Vėl pažiūrėjau į jį. Vaikinas tikrai atrodė pasiekęs dugną. Marškiniai išsidraikę, plaukai susivėlę, žvilgsnis blausus. Tylėdama laukiau, ką jis toliau pasakys.- Žinai, ką?- pakėlė jis į mane akis.- Man visiškai vienodai. Tu esi niekas. O aš kilmingasis, kuris neteko sergėtojos, o mano tėvas mano, kad tai mano kaltė ir aš užtraukiau šeimai gėdą.

Žvilgtelėjau akies krašteliu į besilinksminantį Zakerį, tada atsidusau prisėsdama šalia Enoho. Jei jau vaikinas tai paminėjo man, vadinasi jo bėdos buvo rimtos.

-Kaip tai gali būti tavo kaltė?- papurčiau galvą.- Nejau tavo šeimai nebuvo pranešta apie raudonųjų užpuolimą?

Nors buvau įsitikinusi, kad prie to buvo prisidėję kažkokie laukiniai vampyrai, o ne raudonieji, niekas kitas jų nematė, o lengviausia kaltę buvo suversti tiems, kurie jau prie to pratę.

-Gal juokauji?- susiraukė Enohas ir padėjo alkūnes ant stalo.- Niekas apie užpuolimą plačiai nekalba. Taryba visus nutildė, o mano sergėtojos mirtis tapo atsitiktinė. Ji nebuvo tvirta, nesugebėjo manęs apginti, tad vadinasi tai mano kaltė, kad likimo taurė tokią silpna sergėtoją man paskyrė.

Enohas kalbėjo su pagieža, nors jam kiek ir vėlėsi liežuvis.

-Mano tėvui svarbiausia jo vardas, nes jis priklauso vampyrų tarybai, o jei vyresnieji nusprendė slėpti tiesą, tai ir jis paklusniai vykdys paliepimus, kad tik išlaikytų savo vietą. O dėl savo sūnaus jam nusišvilpt. Šiknius... Nekenčiu jo iš visos širdies. Mano motina per jį prisikentėjo.

Kraujo karasWhere stories live. Discover now