Kraujo karas

2.

Aš žinojau, kas esu iš tiesų. Kad nesu visai žmogus. Greičiau padaras su tamsiais troškimais.

Moteris, kuri mane priglaudė, kai buvau dar tik kūdikis, ir užaugino iki tol, kol mano protelis buvo pajėgus suprasti tikrovę, irgi žinojo, kas aš. Būtent ji man ir atskleidė mano prigimtį. O svarbiausia buvo tai, kad tam nereikėjo žodžių. Ji buvo vampyrė, kaip ir aš.

Reikėtų patikslinti, kad manęs iš tiesų nebuvo galima vadinti visiška vampyre. Neturėjau ilčių ir nesimaitinau krauju. Tačiau galėjau naudotis įtaiga ir kiek stipresne jėga nei įprastas žmogus.

Visgi ironiška, kad nuo gimimo buvau silpna. Per smulki šiam baisiam pasauliui. Dažnai sirgdavau, nors vampyrams tai nebuvo įprasta. Tik vampyriška dalis manyje padėjo man išgyventi. Nors man tebuvo aštuoniolika, jaučiausi lyg pergyvenusi visą šimtmetį. Augimas gatvėje su namų beveik neturinčia moterimi ir stebėjimas kitos, tamsiosios pasaulio pusės privertė mane greičiau suaugti. Ir ne dėl to, kad taip dažnai nutikdavo tėvų neturintiems vaikams. Vampyrų gyvenimas tarp žmonių buvo žiaurus ir šaltas. Buvau ne kartą sutikusi saviškius ir tuos, kurie tapo raudonakėmis pabaisomis, nes nebegalėjo daugiau išverti. Jie buvo vieniši ir visiškai praradę žmogiškumą. Jie maitinosi žmonių krauju, juos paskersdami. Netgi žudė kitus vampyrus. Nesimaišiau nei vieno iš jų kelyje, bet žinojau, kad jie egzistuoja. Galėjau juos jausti lyg jie būtų dalis manęs.

Kaip ir supratau, kad Liutarija Darsi buvo vampyrė. Mano kūną krėtė šiurpas, tačiau ne iš baimės, o todėl, kad ji buvo kitokia nei mano matyti vampyrai. Ne tie, kurie gyveno gatvėse, nuo kurių mane saugojo moteris, kurios vardo nebeprisimenu. Mano oda virpėjo nuo šilto jausmo, šviesios energijos, sklindančios iš Liutarijos.

Tik grįžusi namo atplėšiau voką. Jame buvo įdėtas nedidelis baltas kartoninis lapelis. Suspaudusi jį pirštais žvelgiau į skaičius, nesuprasdama jų prasmės. Liutarija Darsi davė man skaičius, lyg tai būtų didysis paslapties įminimas.

Nenorėjau savęs spausti ir kankinti. Padėjau atplėštą voką ant virtuvės stalo, o pati pradėjau knaisiotis po šaldytuvą. Bandžiau sutelkti savo mintis ties svarbesniu dalyku - maistu, kuris reikalingas išgyvenimui. Bet gaminimasis pasibaigė tuo, kad kramsnojau sūrius ryžių trapučius ir žiūrėjau kiaurai į tą prakeiktą laišką.

Paprastai manyje daug streso. Kiekvieną dieną atsikeliu su baime, kad pasaulyje likau visiškai viena. Nors teigiau, kad vieniše man patiko būti, ir mėgavausi tuo, kažkodėl mane vis tiek apimdavo košmarai. Vampyrai beveik nemiegojo, bet man reikėjo miego. Tačiau nuo to nė kiek nepailsėdavau. Trokšdavau sumerkti akis ir pajusti palaimą, o vietoj to mano kūną surakindavo baimė ir košmarai, kurie buvo tarsi prisiminimų trupiniai ir aš jų negalėjau sudėlioti. Visgi turėjau neapsakomą nuojautą, kad tie prisiminimai ne iš mano gyvenimo.

Iškentusi beveik bemiegę naktį, ryte su pižamomis, susivėlusiais plaukais, praleidusi rytinę prausimosi rutiną stovėjau prie virtuvės stalo nemirksinčiomis akimis žiūrėdama į atplėštą voką. Dar niekada gyvenime nesu pasielgusi spontaniškai. Laikiausi taisyklės: apgalvok, o tada daryk. Tačiau jau per ilgai galvojau. Todėl pagriebiau laišką ir pradėjau ruoštis.

.

Turiu prisipažinti, kad nelabai mėgau žmones. Jie man atrodė menki padarai. Tačiau tokią nuomonę susidariau todėl, kad pati jaučiausi nepritampanti. Žmonių miestas man buvo šaltas ir svetimas. Taip tikriausiai jautėsi ir kiti vampyrai, kurie pasirinkdavo žmonių miestą merdėjimui.

Išėjau į mokyklą, kaip ir kiekvieną rytą, tačiau mano kelionės tikslas buvo visai kitas.

Tai buvo šiek tiek keista. Niekada nebuvau dar praleidusi pamokų savo noru. Tačiau, manau, galėjau tai pateisinti, kaip savęs ieškojimą. Leidausi į savęs atradimo kelionę.

Vietoj mokyklinių knygų kuprinėje nešiausi drabužius ir higienos priemones. Su savimi turėjau ir telefoną, tačiau nežinau, kam būčiau skambinusi kritiniu atveju. Visgi galbūt tai buvo tarsi ženklas, kad visų pirma, man reikėjo susidaryti nuomonę apie tą keistą akademiją, o tik tada nuspręsti, ar noriu ten pasilikti.

Sustojau prie tvoros juosiančios mokyklos stadioną. Anksčiau lankiau šią mokyklą, ji buvo arčiau namų, tačiau po aštuntos klasės (kai sulaukiau penkiolikos), turėjau pereiti į kitą mokyklą. Jau net neatsimenu, kiek prikrėčiau čia šunybių, apie kurias joks mokinys ar mokytojas nenutuokia.

Prisimerkusi nuo saulės ieškojau pažįstamo vaikinuko mokinių būryje. Visi buvo suėję į vieną grupelę ir mankštinosi. Pamačiusi šviesiaplaukį praėjau pro pravirus vartus ir laukiau, kada jis atsisuks mano pusėn.

-Rikai,- sušnypščiau ir pamojau ranka, kai vaikinukas nejučia žvilgtelėjo į mane. Jis vilkėjo sportinę aprangą ir atrodė nušilęs.

Su Riku vaikystėje kartu žaisdavome, taigi jis puikiai pažinojo mane ir dažnai man padėdavo. Jis šiek tiek ilgiau už mane praleido našlaičių prieglaudoje, tačiau visada apsaugodavau jį nuo skriaudikų, o prieš metus Riką įsivaikino nuostabi šeima.

-Ką tu čia veiki?- sukluso jis priėjęs arčiau manęs. Iš pradžių jis apsidairė, ar niekas neatkreipė dėmesio. Dievaži, juk aš neatrodžiau, kaip moteris, kuri nori prisivilioti vaiką siūlydama saldainių.

-Ar žinai, kaip surasti vietą pagal koordinates?- paklausiau jo tiesiai šviesiai. Vakar man galiausiai susišvietė, kad skaičiai laiške buvo koordinatės.

-Ką? Kam tau to reikia?- sumišo vaikinukas ir papurtė galvą. Kažkodėl iš jo balso atrodė lyg aš būčiau visiška idiotė.

-Einu į vampyrų akademiją,- pasakiau teisybę. Rikas viską žinojo apie mane, todėl nė kiek nesibaiminau pasakoti jam visą tiesą.- Šios koordinatės nurodo vietą, kur ji yra.

Nors man tai skambėjo visiškai normaliai, Rikas žiūrėjo į mane balstančiu veidu.

-Vampyrų akademija?- suvapėjo jis virptelėdamas.- Ar tokia egzistuoja?

-Pasirodo, taip,- linktelėjau ir išsitraukusi iš plono palto kišenės kortelę su skaičiais pakišau Rikui.- Tai moki surasti vietą pagal koordinates?

-Jo,- pralemeno vaikinukas. Jam tik penkiolika, bet jis buvo didžiausias proto bokštas. Dėl to našlaičių prieglaudoje jo kiti vaikai nemėgdavo, tačiau mokykloje ir kitoje aplinkoje jį laikė kietu. Didžiavausi juo ir savimi, kad buvau šio lieso berniuko sargybinė.

-Tai gal pasakysi kaip?- nekantravau. Rikas paėmė iš manęs kortelę ir įsistebeilijo į ją.

-Rikai!- pašaukiau jį iš transo būsenos.

-Ar ten mokosi vien vampyrai?- vis dar negalėjo atsigauti jis.

-O dangau,- pavarčiau akis pamažu prarasdama kantrybę.- Aš nieko nežinau, todėl ten ir einu. Viena moteris, taip pat vampyrė, mane pakvietė ir davė šias koordinates. Tikriausiai jie labai slepia tą akademiją nuo paprastų žmonių.

Rikas nusipurtė lyg norėdamas atsikratyti blogo sapno likučių.

-Gerai, duok savo telefoną, nustatysiu navigaciją.

Šiek tiek loštelėjau. Na, žinoma, kokia aš kvailė. Prakeikta navigacija. Atsidusau viduje ir iš kuprinės kišenėlės išsitraukiau telefoną.

-Tai kaip tau sekasi?- pasmalsavau laukdama, kol jis įves kryptį. Po to, kai Rikas buvo įvaikintas, mudu matėmės vos porą kartų.

-Puikiai,- tarė jis.- Turėsiu brolį. Mano įmotė laukiasi.

Nusišypsojau pasveikindama jį. Rikas labai greitai apsiprato prie naujos šeimos. Jis iškart pradėjo juos vadinti tėvais, nors prie manęs sakydavo: įtėviai. Visgi džiaugiausi už jį, kad jam nereikėjo atsidurti mano situacijoje.

-Tai sėkmės tau, Titanija,- palinkėjo Rikas grąžindamas telefoną.- Tikriausiai bus keista sutikti kitus, tokius kaip tu.

Prie savo apsvarstymų to nebuvau pridėjusi. Tiesiog stengiausi negalvoti, kad nebebūsiu viena.

Suspaudusi lūpas šyptelėjau. Daugiau nieko nepasakiusi atsisveikindama pamojau ranka ir nusigręžusi nuėjau.

Mane buvo apėmę dvigubi jausmai: nerimas, su kuo susidursiu Konstantino akademijoje, ir smalsumas, ką reiškia mokytis tarp kitų vampyrų. Galbūt būtent dėl to nekreipiau dėmesio į baimę, kad galiu padaryti didžiausią klaidą savo gyvenime.