Kraujo karas

20.

Tai, kad Omiša man kažko nenorėjo sakyti, buvo tikra kankynė. Ji ir Hilerija paliko mane ir nuėjo į kitą kambarį. Žinoma, mano klausa man leido nugirsti pokalbio nuotrupas, ypač tai, ką sakė Hilerija, nes ji nieko nesistengė nuslėpti.

-Ar tu įsitikinusi? Tai kodėl tai turi likti tik tarp mūsų?

Gniaužiau rankas mindžikuodama ir laukdama, kada pagaliau jos išlįs ir man viską papasakos. Dabar galėjau tik galvoti apie tai, jog viskas yra kur kas blogiau nei maniau. Paslaptys tikrai nevedė į gerą.

Loštelėjau, kai Hilerija skubiai išėjo pirmoji. Omiša bandė ją sustabdyti sugriebdama už rankos, bet juodaplaukė jos nepaisė.

-Juk sakiau, aš nesu tikra...- teisinosi ragana.

-Tavo motina arba tėvas gali būti vis dar gyvi,- išpyškino Hilerija žiūrėdama į mane. Ji jautė pareigą pasakyti tiesą ir nieko nuo manęs neslėpti.

-Tai labai mažai tikėtina,- tuoj suskubo taisyti Omiša piktai nudelbdama Hileriją. Tuomet pažvelgė į mane, vis dar nesuvokiančią, kas vyksta.- Regėjau, kad tau artimas žmogus, šeimos narys, yra labai netoli tavęs. Paprastai tai reiškia, jog tas žmogus yra pradingęs, bet gyvas. Visgi aš nesu tikra ragana, tad mano atliktas burtas gali būti ne visiškai teisingas.

Spoksojau dėbčiodama į Hileriją ir Omišą. Moterys laikėsi nuo manęs atstumo tarsi tuoj galėčiau prasiveržti lyg ugnikalnis. Tačiau jei kas manyje ir krustelėjo, tai tik širdis, kuri, atrodo, kybojo ant plonų siūlų virš bedugnės.

-Bet...- prasiveržė garsas pro mano lūpas.- Tai tikriausiai neįmanoma...

-Taigi, neturėtum tuo pasikliauti,- tarė Omiša rimtai pažiūrėdama į mane. Ji buvo teisi, nes būtų beprasmiška susikurti netikras viltis, o po to dar labiau save skaudinti. Visgi Hilerija manė kitaip.

-Daug dalykų atrodo neįmanoma,- priėjo ji arčiau manęs ir atsisuko į Omišą lyg norėdama ją apibarti.- O tu nežlugdyk tikėjimo bei nenuvertink savo gabumų. Tikrai gerai žinau, ką gali padaryti ir be Marlos ar kokios kitos raganos.

Omiša suraukė nosį. Tikriausiai praeities įvykiai kiršino šias dvi moteris.

-Gerai,- nusileido ragana numodama ranka.- Aš pasakiau, ką regėjau. Gali tuo tikėti ir susikurti netikrą viltį arba gali tai tiesiog nuleisti vėjais. O dėl tavo elemento,- Omiša kalbėdama prisėdo ant už jos esančio fotelio ir susidėjo koja ant kojos,- jis nevisiškai priklauso tau. Štai dėl to tikrai turėtum susirūpinti. Negalėjau atkapstyti magijos, kuri buvo naudota tau gimstant, tai yra, magijos, kuri padėjo tau gimti sveikai ir gyvai, tačiau jutau, kad ji buvo tamsi ir be galo sena. Tikrai ne tokia, kurios pagalba gimė mėlynoji sergėtoja.

Moteris pažiūrėjo reikšmingai į Hileriją. Ji lyg kažko saugodamasi sukryžiavo rankas ant krūtinės.

-Vadinasi mes ne tik kad nesužinojome apie Titanijos motiną, bet ir užsiminėm mįslę apie tamsiąją magiją,- išdėstė Hilerija. Jos balso tonas nebuvo įžeidžiantis ar priekaištaujantis, moteris atrodė nusivylusi, kad negalėjo man padėti.

-Iš to, ką regėjau, jutau, galiu spręsti, kad ne viena ragana dalyvavo gimdyme,- pasakė Omiša žvilgtelėdama į mane. Ji suspaudė lūpas susikrimtusi.- Galbūt ji turėjo šeimininkę, kitą raganą, kuriai tarnavo. Laisvų šiuolaikinių raganų liko labai mažai. Jos dažniausiai pačios pasiduoda vyresniosioms, kad pajustų didesnę magijos galią.

Nenorėjau tikėti, jog mano motina tokia buvo. Juk ne visi turėjo pasirinkimą.

-Gal jai kitos išeities nebuvo kaip tarnauti vyresniajai raganai. O kai laukėsi manęs, viskas pakrypo į blogąją pusę, nes raganos tam nepritarė,- pasakiau garsiai savo mintis.