Kraujo karas

29.

Pastovėjau šalimais, kol Enohas man ir sau nupirko ledus. Norėjau išsirinkti pati, bet jis neleido ir tuoj pat užsakė šokoladinius.

-Nemėgstu šokoladinių,- suraukiau kaktą imdama į rankas kūginį vaflį su ledų kaušeliu.

-Nenori nevalgyk,- nukirto Enohas paragaudamas savų ledų.

Netrukus išėjome į lauką. Buvo vėsoka, bet užtat danguje plieskė saulė, kuria mėgavosi gatve vaikštinėjantys žmonės. Atsisėdome parko aikštelėje ant suolelio. Pro šalį ėjo porelės, vaikai važinėjo dviračiais ir jų tėvai kiek atsilikę sekė paskui juos, taip pat vienas kitas vienišius, kažkur skubantis, ir bėgikai, kvėpuojantys grynu oru.

-Bijai?- nejučia paklausė Enohas.

Krūptelėjau lyg būčiau užmiršusi, kad jis čia. Tuomet nuleidau akis į savo ranką. Pati nejausdama vėl spaudžiau kumštį rėždama nagais į odą.

-Ne...- pralemenau. Tada pažvelgiau į vaikiną nerimastingai primerkdama akis.- Gal... Nežinau, kodėl. Jaučiuosi taip lyg kažkas artėtų. Kažkas baisaus.

-Jo, ir manęs tas jausmas neapleidžia,- ištarė vaikinas nužvelgdamas parko teritoriją.

Net nepastebėjau, kaip nemėgstami šokoladiniai ledai susivalgė. Jau buvo metas eiti.

-Žinai, tas aiškiaregys nemėgsta vampyrų,- pratariau atsistodama.

-Ką tuo nori pasakyti?- pasekė paskui mane Enohas.

-Kad tau nebūtina su manimi eiti.

-Taip, kurgi ne,- piktai sumurmėjo vaikinas, o tada prabilo garsiau.- Tikrai neatvažiavau čia su tavimi vien todėl, kad trumpam pasimėgaučiau žmonių gyvenimu.

-Taip, taip, žinau, kelio atgal jau nebėra ir visa kita,- pašiepiau Enohą.- Bet aš tave perspėjau, kad po to neprikaišiotum, jog ir vėl nudegei per mane.

-Na, Titanija, tačiau juk iš tiesų viskas ir vyksta per tave,- atkirto vaikinas pažiūrėdamas į mane. Jis bandė tai pasakyti, kaip įprastą dalyką, kas buvo tiesa. Iš tiesų dar nežinau, kiek darau įtakos tam, kas dabar vyksta vampyrų pasaulyje, bet esu prie to prisidėjusi.

Šiek tiek teko paklajoti, kol suradome reikiamą gatvę. Šis rajonas nebuvo vienas iš saugiausių. Be to, jau buvo pradėję temti. Aš ir pati užaugau ir gyvenau ne itin ramioje gatvėje, todėl žinojau, kad reikia saugotis. Žmonės gal ir neprilygsta sužvėrėjusiems vampyrams, bet jie irgi turėjo savų demonų.

-Nemanau, kad čia kas nors gyvena,- skeptiškai tarė Enohas, kai sustojome prie septintu numeriu pažymėto namo. Pasak Hilerijos užrašyto adreso, šis namas būtent buvo tas, kur gyveno aiškiaregys.

Tačiau name nedegė šviesos, kiemas buvo apžėlęs, tvora ties takeliu buvo išlūžusi, o pats namas šaukėsi remonto. Ši vieta atrodė lyg vaiduoklių gūžta.

Visgi neketinau pasiduoti. Ryžtingai pajudėjau link durų. Pakėliau ranką ieškodama tinkamos vietos belsti, kol galiausiai tiesiog sugniaužiau kumštį ir pabeldžiau. Galbūt mano beldimas buvo per silpnas, o gal iš tiesų čia niekas negyveno, nes nesulaukiau atsako. Enohas priėjo prie manęs bandydamas įžvelgti ką nors pro dešinėje pusėje esantį langą, bet buvo užtrauktos gelsvos užuolaidos. Įsidrąsinusi pradėjau belsti smarkiau, jau stipriau spausdama kumštį. Jei jau niekas neatidarys durų, tai bent išliesiu susierzinimą.

Staiga pasigirdo spynos užrakto trakštelėjimas ir durys prasivėrė. Loštelėjau atgal ir akimirkai nustojau kvėpuoti. Tarpduryje iš tamsos išlindo sulinkusi žmogysta. Mano jautrią uoslę užgniaužė aštrus cigarečių kvapas. Kaip tik viena cigaretė lindėjo iš žmogystos burnos. Apšepęs vyro veidas atrodė atšiaurus - aiškiaregys priminė piktą kaimyną, vejantį vaikus iš savo kiemo. Jo apspangusios akys, lyg pirmą kartą būtų išvydusios natūralią šviesą, buvo primerktos ir piktai nudelbtos į mus. Vyras vilkėjo chalatą, kurį verkiant reikėjo išplauti.