Kraujo karas

38.

Enohas nenorėjo manęs paleisti, o gal aš ir pati mintyse maldavau, kad šis momentas nesibaigtų. Nesuvokiau, nes tarsi nebuvau savo kūne. Vaikinas, rodos, matydamas, kad nespurdu ketindama pabėgti, jau siekė mano lūpas pratęsti bučiniui, bet netikėtai kažkas įėjo į virtuvę.

-O, pagaliau judu kartu.

Atsistūmiau nuo Enoho lyg pagauta nusikaltimo vietoje ir išplėčiau akis išvydusi Magnusą. Vyras stovėjo pusnuogis, jo liemuo buvo apvyniotas baltu plačiu tvarsčiu.

-Aš jums netrukdysiu, tik ieškau ko nors išgerti,- sumurmėjo Magnusas ir prisilaikydamas už baldų nusverdėjo iki spintelių.- Galite tęsti, kad ir ką čia darėte.

-Magnusai,- kreipiausi į jį suraukusi antakius. Neatrodo, kad vyras buvo pajėgus keltis iš lovos.- Tau reikia gulėti lovoje.

-Aš pakviesiu Harką ar Liutariją,- tarstelėjo Enohas ir nežiūrėdamas į mane išėjo iš virtuvės.

Nulydėjau jį akimis, o tada vėl pasukau galvą į Magnusą. Vyras atidarinėjo spinteles ir stalčius keiksnodamas sau po nosimi.

-Na, žinoma, vampyrai visiškai nesvetingi. Kurgi viskis, po galais?- Jis atidarė šaldytuvą.- O alus. Tiks.

Magnusas išsitraukė alaus skardinę iš šaldytuvo ir atsisėdo prie stalo. Tuomet gurkštelėjo gerą gurkšnį ir vyptelėjo. Visgi susitaikė su nemėgstamu skoniu ir toliau gurkšnojo.

Grįžtelėjau atgal pažiūrėti, ar nepareina Enohas su mano tėvu ir Liutarija. Tada žvilgtelėjau į aiškiaregį. Jo paakiai buvo tamsūs, oda išblyškusi, tačiau panašiai jis atrodė, kai pirmą kartą jį išvydau.

-Magnusai,- pradėjau patylomis.- Ateitis, kurią matei - kokia ji?

Vyras suspaudė lūpas pasiskandindamas nelabai jam patinkančiu alkoholiu ir pakėlė akis į mane.

-Nesvarbu, ką mačiau. Viskas gali keistis tūkstančius kartų. Yra daugybė ateities gijų. Regėjau savo mirtį. Buvau susitaikęs su tuo. Bet štai, aš gyvas, vampyrų prieglobstyje. Reiškia savo mirtį matysiu kitą kartą.

Magnusas užvertė galvą. Jis buvo nusilpęs. Ne tik dėl vampyrų užpuolimo, bet ir dėl to, ką jis matė. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip išgyventi žmogui, kuris matė savo ir artimųjų mirtis tūkstančius kartų. O ką jau kalbėti apie būsimą karą tarp vampyrų rūšių.

-Prašau, man reikia sužinoti, ar dar yra vilties apsisaugoti nuo Egorijaus?- maldavau palinkdama arčiau Magnuso.

Vyras vėl pažiūrėjo į mane. Jis padėjo ranką ant stalo kartu su skardine alaus.

-Yra dvi ateities, susijusios su tavimi, gijos,- ištarė aiškiaregys.- Egorijus gauna tai, ko nori, o tu ir tau artimi žmonės miršta. Arba Egorijus praranda savo galias tavo dėka ir gerieji vampyrai laimi.

Sukandau dantis. Žinoma, kokios dar kitos ateities alternatyvos galėjo būti.

-Vadinasi, kad ir kaip bebūtų viskas priklauso nuo manęs,- pasakiau nuleisdama galvą.- O ką man daryti? Kokį kelią man rinktis?

-Kad ir kaip norėčiau, šito tau negaliu pasakyti,- apgailestaudamas tarė Magnusas. Jis atsiduso, o jo žvilgsnis staiga apniuko.- Tačiau šiuo metu ateitis krypsta į Egorijaus pusę.

Krūptelėjau, kai pajutau, kaip mane perpila ledinis šaltis. Žengtelėjau atbula. Į virtuvę, kaip tik įėjo Enohas su mano tėvu ir Liutarija. Prasiveržiau pro juos ir išpuoliau tiesiu taikymu į Egorijaus kalinimo kambarį.

Kažkokiu būdu buvau sujungta su Egorijumi, tad mano nuojauta skelbė pavojų. Kambario, kuriame stebėjome įkalintą Valdovą, durys buvo pravertos. Smarkiai plakančia širdimi atidariau duris, kad galėčiau įeiti vidun. Atrodė lyg temperatūra kambaryje nukrito žemiau nulio. Šviesa kartkartėmis mirgėjo, bet neerzino akių. Langas, kuris skyrė mane nuo Egorijaus, buvo išdaužtas, o Valdovo viduje nebebuvo. Po išdaužtu stiklu pamačiau sukniubusį vampyrą, vieną iš Rato narių, kuris tikriausiai prižiūrėjo Egorijų.