Kraujo karas

22.

Mano klausa užfiksavo, iš kur sklido triukšmas, todėl tiesiu taikymu pasukau link treniruočių salės.

Plačiai pravėrusi abi duris įžengiau vidun. Ant grindų gulėjo Greta. Ji muistėsi ir skausmingai dejavo. Skubiai priėjau arčiau ketindama padėti. Greta laikė rankas prisidėjusi prie gerklės, iš kurios kraujas tekėjo srovėmis. Ji pati springo savo pačios krauju ir kentėjo artėdama prie mirties slenksčio. Visgi moteris gargė norėdama man kažką pasakyti.

Nesupratau jos žodžių ir raminau ją. Buvau pasiruošusi padėti, tad sukaupiau delnuose mėlynąją ugnį ir mintyse prašiau jos gydomosios galios.

-Ji tau bando pasakyti, kad tai aš. Greta matė, kaip nužudžiau tą sergėtoją ir norėjo tau duoti šią žinią. Tikriausiai, kad manęs pasisaugotum.

-Zakeri,- krūptelėjau išvydusi jį einant link manęs. Vaikino veidas buvo išteptas krauju, labiausiai ties burna. Staiga pajutau, kaip mėlynoji ugnis degina mano rankas, todėl skubiai užgožiau ją.

-Jai jau tikrai nebepadėsi. Bet štai gali padėti sau,- toliau kalbėjo vaikinas. Jis rankove nusivalė kraują nuo lūpų, o tada apsilaižė žvelgdamas į mane.- Netgi palengvinau tau darbą.

Pasukau galvą į Gretą. Nepažinojau jos visai, bet tai, kad ji jautė nepakeliamą skausmą, veikė ir mane. Be to, moteris kažkodėl norėjo įspėti būtent mane.

-Tiesiog užbaik jos kančią,- ramus Zakerio balsas sklendė per mano ausis.- Nužudyk ją ir išsilaisvinsi pati.

Vaikino rankos palietė manąsias. Jis spustelėjo jas tarsi palaikydamas mane.

Štai ką Zakeris turėjo omenyje, kaip galima paslėpti savo žmogiškąją pusę. Atimant nekaltojo gyvybę ir dėl to nė kiek nesigailint. Tapti bejausmiu labai lengva.

-Kas tau pasidarė?- staiga patraukiau rankas.- Zakeri, nejau tu tikrai nužudei tuos sergėtojus?

Vaikinas atsitraukė nuo manęs per žingsnį.

-Aš esu toks pat, kaip ir anksčiau, Tita,- ištarė jis.- Tiesiog tu nepastebėjai, kad manyje kažko trūksta.

Jis kalbėjo apie žmogiškumą. Zakeris tikriausiai jo nebeturėjo. Mano širdis pradėjo trankytis vis stipriau.

-Kodėl taip pasielgei?- desperatiškai papurčiau galvą.

Vaikinas priklaupė prie mirštančios Gretos. Jis žiūrėjo į ją prikandęs lūpą, kol galiausiai pridėjo rankas prie galvos ir staigiai ją pasuko. Išgirdau trakštelėjimą, kuris tarsi reiškė, kad moteris išsilaisvino iš kančių.

-Nenorėjau jos nužudyti, bet taip išėjo. Paprastai renkuosi sergėtojus.

Mačiau iš šalies, kaip vaikinas šypteli lyg ką prisiminęs.

-Tu neįsivaizduoji, kaip gera nieko nejausti,- pasakė Zakeris vis dar žiūrėdamas į negyvą kūną.- Norėjau, kad ir tu prie manęs prisijungtum. Mudu esame vienodi - neįvertinti ir laikomi nepilnaverčiais. Nei sergėtojas, nei grynakraujis.- Vaikinas atsistojo ir pasikasė kaklą.- Tačiau kai supranti, kad be žmogiškumo, gali tapti nepalaužiamu ir nenugalimu, atsiveria naujos galimybės. Man paklūsta raudonieji, beje, tavo sugebėjimai irgi neblogi,- Zakeris šyptelėjo lyg girdamas mane.- Argi neapsakomai gera, kai turi tiek galios prieš tuos padarus?

Jis nusijuokė. Zakeris neatrodė išprotėjęs. Tai ir buvo baisiausia. Jis kalbėjo lyg tai būtų visiškai normalu.

-Šiaip aš nelinkęs žudyti savomis rankomis. Enoho net neplanavau sužeisti, bet jis pasimaišė,- gūžtelėjo pečiais Zakeris.- Todėl ir panaudojau peilį. Tačiau jei jau kam atimti gyvybę be jokios graužaties ir dar pamaloninant keršto norą, tai būtinai sergėtojams. Turiu tam labai rimtą priežastį.- Vaikinas nusivalė kruvinas rankas į džinsus palikdamas raudonus rėžius.- Mano tėvus nužudė sergėtojai. Mes iškylavome, kai mus užpuolė raudonieji. Jie nesiruošė mūsų žudyti, o tik norėjo paversti saviškiais. Mačiau, kaip mano tėvai keitėsi. Jie kėlėsi iš numirusiųjų. O kadangi iškylavome netoli vieno kilmingųjų dvaro, tad pasirodė sergėtojai ir susidorojo su visais raudonaisiais. Įskaitant ir mano tėvus.