Kraujo karas

33.

Norėjau, kad visa tai būtų netikra.

Sarika žiūrėjo man tiesiai į akis. Kol ji nepradėjo kalbėti, laikas tarsi sustojo, o mano galvoje mintys tiesiog virė. Jaučiausi išduota ir įskaudinta. Ir nors iš tiesų nebuvau artima su šia moterimi, maniau, kad galiu ja pasitikėti.

Tačiau mane apgavo mano pačios nuojauta.

- Kai mane paskyrė į Konstantino akademiją, pirmiausia susipažinau su tavo tėvu,- prabilus Sarikai laikas sugrįžo į įprastą tėkmę.- Norėjau tapti ne tik akademijos bibliotekininke, domėjausi elementais ir jų valdymu, todėl siekiau profesorės darbo. Po dviejų metų būčiau galėjusi bandyti laimę, o tuo tarpu daug mokiausi ir padėjau tavo tėvui su jo elementu. Harko motina jau buvo mirusi, o ji vienintelė jo šeimoje gebėjo valdyti mėlynąją ugnį. Tuo metu jam buvo dvylika, tad jaučiausi lyg vyresnėlė jo sesuo. Buvome artimi, nes aš jį supratau, supratau jo norą būti atsiskyrėliu. Suvokiau, kad tai geriausia išeitis susikaupti ir įgauti visišką savo elemento galią. O dar geriau, kai atsiskiri nuo žmogiškų jausmų.

Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo Sarikos akių, kurios man jau pradėjo rodytis raudonos. Man buvo silpna, galva tvinkčiojo. Tačiau privalėjau išklausyti šios moters.

-Bandžiau apie tai pasikalbėti su Harku. Apie galimybę pajusti tikrą laisvę valdant elementą ir kad tai nėra tas pats žmogiškumo atsisakymas, kas reikštų sužvėrėjimą. Bet tavo tėvas nesutiko su manimi ir visai atitolo, kai paskutiniais metais akademijoje pasirodė Mida - tavo motina. Ji atvyko su raganomis, kurioms tarnavo. Mida irgi buvo atsiskyrėlė, nuolanki raganoms, tačiau Harkas įžvelgė joje kovotoją. Jis man nieko nepasakojo apie merginą raganą, kad jie labai suartėjo, tačiau kartais išgirsdavau jo pyktį, kad Mida negali nepaklusti savo šeimininkėms. Jis ją ragino pasipriešinti, bet Mida taip ir išvyko su raganomis. Nes tavo motina žinojo apie tai, ką aš buvau tik neseniai atradusi. Ji manė, kad jai išsidanginus kartu su raganomis, viskas bus pamiršta.

Sarika pakilo. Sekiau ją įtemptu žvilgsniu. Akies krašteliu nužvelgdavau sunkiai alsuojantį Magnusą ir aršiai nusiteikusį Enohą. Mano kūną surakino nematomos grandinės. Jos neleido man pajudėti, tad nesuvokiau, ar tai mano pasąmonė, ar mane taip veikė suvokimas, kad jis čia. Vampyras subjaurotu veidu ir pabaisos akimis.

Jį ir mane kažkas siejo. Kitų vadinamas Valdovu, vampyras gebėjo pasiekti mane savo mintimis. Tai nebuvo įtaiga, tai priminė kažkokį ryšį, kuris paprastai būna tarp sergėtojo ir kilmingojo. O galbūt aš klydau.

Sarika priėjo man iš kairės. Vladenas tuomet pasitraukė arčiau Enoho. Moteris pasilenkė prie manęs pasiruošdama kažką pasakyti.

-Norint prikelti vampyrą, reikia ypatingo pasiruošimo. Raudonieji kadaise sugebėjo prikelti savo valdovą. Tačiau jis buvo per silpnas. Kodėl?- Sarika atsitiesė. Norėjau pažvelgti į ją, bet mano kaklas buvo sukaustytas.- Nes jis buvo toks pat, kaip ir jo pasekėjai - silpnas, nuo kitų priklausomas žvėris. Mūsų Valdovas buvo prikeltas tikrų vampyrų ir mėlynosios ugnies. Tad jis mums parodė, kaip susigrąžinti savo tikrąją prigimtį ir valdyti ne tik mirusius, bet ir gyvuosius.

Tą akimirką pajutau, kaip oras plūsteli man į veidą. Prispaudžiau nugarą prie kėdės atlošo. Mane pasiekė šaltis, o tada priešais save išvydau Valdovą. Jis buvo paslėpęs dalį veido sidabriniais plaukais, taip pat gobtuvas metė šešėlį ir trukdė aiškiai pamatyti jo šiurpias akis. Visgi jis atrodė atjaunėjęs. Nepaisant jo blyškios odos, kuri vietomis buvo susiraukšlėjusi, Valdovas labiau priminė žmogų nei tą kartą, kai išvydau jį regėjime.

Krūptelėjau instinktyviai ketindama pašokti nuo kėdės, bet Sarika suėmė mane už pečių. Jos pirštai įsirėžė į mano odą. Tuo metu Valdovas papurtė galvą ir moteris lėtai, tarsi neužtikrinta mane paleido. Nejaugi jie visi buvo ištikimai pavaldūs šiam padarui? Juos tikrai turėjo veikti jo įtaiga ar kažkokia galingesnė minčių jėga. Niekada nesuvokiau, kaip galima taip aklai paklusti kažkam, kas suteikia tau galios, bet tuo pačiu tave valdo lyg marionetę.