Kraujo karas

30.

Magnusas prieš vesdamasis mus į rūsį prigriebė pilną butelį viskio. Vyras nesibodėjo persirengti, jam buvo patogu su chalatu ir į pižamas panašiais drabužiais. Iš pradžių nepatikliai žiūrėjau, kai Magnusas pasakė, jog procedūra turės būti atlikta rūsyje. Procedūra rūsyje. Ar aš sutikau būtent su tuo? Ką aiškiaregiai apskritai sugeba be to, kad juos aplanko regėjimai?

Tačiau Enohas buvo su manimi. Jis neprieštaravo ir matydamas mano išplėstas iš baimės akis lydėjo mane į rūsį kartu su Magnusu.

Rūsys nebuvo jau toks baisus kaip vaizdavausi. Tiesą pasakius, nepaisant vėsumo, čia buvo šviesiau ir jaukiau nei viršuje. Taip pat žymiai mažiau daiktų. Stalas prie sienos, kelios kėdės, gerokai aptriušęs fotelis, kriauklė ir aliuminis didelis indas, primenantis vonią.

-Rodos, esate viskam pasiruošęs,- tarstelėjau žiūrėdama į aliuminę vonią lyg iš jos kas nors galėtų iššokti.

-Kreipkis į mane - tu,- sumurmėjo Magnusas padėdamas butelį ant stalo, o tada nuėjo prie kriauklės.- Žmonės lankosi pas mane norėdami surasti atsakymus. Tiksliau lankėsi.

Magnusas trumpam nutilo. Negalėjau tą akimirką nepagalvoti, kad kas nors nutiko baisaus. Pavyzdžiui, jo šeimai. Sprendžiant iš ganėtinai didelio namo ir daug baldų, jis tikrai turėjo šeimą ar bent jau ketino ją kurti. Visgi nebuvo jokių nuotraukų ar kitų ženklų, leidžiančių patvirtini mano spėliones.

-Šis būdas, prisikasti iki pasąmonės giliausių vietų,- kalbėjo vyras pasiraitodamas rankoves ir paimdamas laistymo žarną,- tinka tik tiems, kurie nėra visai žmonės.

Žiūrėjau viduje drebėdama, kaip Magnusas pradeda pilti šaltą vandenį pro žarną į aliuminę vonią. Manyje atsidaro dviprasmiški jausmai. Staiga pasijutau silpna ir pažeidžiama.

-Kodėl?- drąsiai paklausė Enohas. Atrodo, jis taip pat norėjo sužinoti, kokį būdą naudos Magnusas.

Vyras palikęs žarną nuėjo iki šaldytuvo, kurį tik dabar pamačiau čia esantį. Jis išsitraukė ledukų maišelį. Tačiau ne vieną. Magnusas pradėjo kratyti ledo gabaliukus į vandenį.

-Nes tik tokios būtybės kaip vampyrai gali išsilaikyti ant mirties ribos,- atsakė aiškiaregys.

Tą akimirką žaibiškai suvokiau, kam tas šaltas vanduo ir ledukai. Buvau prisižiūrėjusi pakankamai filmų, kad suprasčiau, jog realybėje to nepadarysi. Norint išlaikyti žmogų mirties būsenoje ir po to iš jos ištraukti reikia toje srityje nusimanančių profesionalų. Ir taip, tai yra neapsakomai rizikinga.

-Vampyrai yra per stiprūs, kad galėčiau mintimis pasiekti jų pasąmonę, todėl reikia būti mirusiam, tai yra, būsenoje prie mirties,- aiškino aiškiaregys, kol aš tramdžiau drebulį. Magnusas pažiūrėjo į mane lyg jausdamas nuo manęs sklindančią baimę.- Sakiau, kad tai nebus taip paprasta.

-Bet...- mano balsas užsikirto. Štai tai ir mano užsispyrimas išsiaiškinti tiesą apie save.- Bet aš gi pusiau žmogus.

Enohas suraukė kaktą žvelgdamas į Magnusą. Jis, rodos, svarstė, ar verta šiuo girtuokliu pasitikėti. Tik kad jau dabar kiek per vėlai.

-Taip, tai sunkina visą procesą, todėl negarantuoju visiškos sėkmės.

Magnusas laikė paskutinį ledukų maišelį. Jis tarsi laukė mano patvirtinimo. Žinoma, šiam žmogui neturėjo rūpėti mano gyvybė. Tebuvau tik pašalietė, atėjusi prašyti jo pagalbos.

-Tai nemėgstate vampyrų, ar ne?- įsiterpė Enohas. Jis atsistojo priešais Magnusą. Vaikinas kaip vampyras buvo aukštas, tačiau ne aukštesnis už aiškiaregį. Nepaisant to, kad jie abu buvo lygūs, jaučiau Enoho viršumą. Grynakraujai tai puikiai gebėjo įvaldyti.- Jeigu jai kas nors nutiks, įsitikinsite, kad mūsų reikia bijoti.