Kraujo karas

28.

Mums nereikėjo ilgai eiti mišku, kol pasiekėme kelią, kuris jungė du miestus. Viename aš gyvenau, kitame lankiausi gal tik pora kartų dėl neatmenamų priežasčių. Sustojome lyg pasirinkimų kryžkelėje. Dar galbūt turėjau galimybę grįžti namo, globėjai, spėju, manęs kol kas nepasigedo. Tačiau galėjau viską užbaigti ir sužinoti visą tiesą apie save. Apie savo tėvus.

Norėjau trenkti sau už išsiblaškymą. Kaip ir Enohas sakė, jau per vėlu, kelio atgal nebėra. Telieka tik eiti pirmyn.

-Tu bent žinai kur eiti?- vaikinas tik dabar prabilo.

-Maždaug,- sumurmėjau. Iki miesto buvo keturi kilometrai, tačiau netoliese buvo autobusų ir traukinių stotis. Svarbiausia reikėjo nusigauti iki miesto centro, o tada rasčiau būdą, kaip nukakti pas aiškiaregį.- Važiuosime autobusu.

Pasakydama tai nusukau akis į pilną autobusų parką. Stotyje, kaip visada, buvo minios žmonių. Vieni su lagaminais, kiti su krepšiais ir treti, kaip mudu, be jokio bagažo. Mano visi daiktai buvo likę pas Valaskezus, tad turėjau vilkėti tais pačiais rūbais, kurie dvelkė baimės ir bėgimo mišku kvapu.

Niekas nekreipė į mus dėmesio, net tada, kai per skubėjimą, kas užkliūdavo pečiu ar savo lagaminu. Kelis kartus suirzusi atsidusdavau, bet šioje situacijoje esu kalta tik aš, kad ne vietoje pasimaišiau. Enohas, aukštesnis už mane, todėl jam mažiau kliūdavo, o gal ir dėl to, kad vaikinas sugebėdavo nematomai išsisukti.

Galiausiai priėjome bilietų kasas. Eilės pasiskirstė per aštuonias kasas, todėl atsistojome prie arčiausiai esančios. Pagavau save kramtančią lūpą ir nagu rėžiančią delno odą. Buvau įsitempusi, lyg vėl tikėčiausi užpuolimo. Visgi, nepaisant to, kad bijojau pasukti galvą ir apsidairyti, ar mūsų niekas neseka, jaučiau tarsi koks šaltas slidus šešėlis tykotų man čia pat, už peties.

-Turi pinigų?- paklausiau Enoho stengdamasi nuvyti nemalonų jausmą. Vaikinas buvo pernelyg susidomėjęs aplinka, todėl lėtai žvalgėsi beveik nemirksėdamas. Taigi vampyrai, o labiausiai kilmingieji, gyvendami atskirai nuo žmonių, tikrai nematė viso verdančio gyvenimo. Norėdama pažadinti vaikiną iš šio pažintinio transo turėjau kumštelėti jam į ranką. Tik tada Enohas nuleido akis į mane.- Ar turi pinigų?

-Kam man pinigai akademijoje?- suraukė kaktą jis.

-Rimtai? Na, jei turi čia kur nors asmeninį vairuotoją, tuomet puiku,- mestelėjau, bet suvokdama, kad tai nieko nepakeis, paaiškinau.- Juk važiuosime autobusu, todėl reikia nusipirkti bilietus. Žmonių pasaulyje nieko nėra nemokamo.

Enohas išsitraukė iš užpakalinės džinsų kišenės juodą piniginę. Tai, žinoma, kad su savimi jis turėjo pinigų. Visi kilmingieji turėjo, o tai tikrai man nepraslydo pro mano akis.

-Kiek?

Neiškentusi pagriebiau jam iš rankų ir pati išsitraukiau pinigus, maždaug nutuokdama, kiek kainuos du bilietai į reikiamą miestą.

Kai grąžinau jam piniginę, vaikinas žiūrėjo į mane su pakreiptomis lūpomis, tačiau nepriekaištavo.

-Ką tu būtum dariusi be manęs?- paklausė jis, tačiau į tai nereikėjo nieko atsakyti.

Netrukus jau sėdėjome dideliame autobuse. Pasisekė, kad nereikėjo laukti, tik dar kelios minutės, kol sulips visi žmonės. Tramdžiau save nepradėti kasytis rankų, kas paprastai būdavo, kai jausdavau įtampą. Autobuse buvau saugi, raminau save. Tuomet pažvelgiau į prie lango sėdintį Enohą. Jis buvo parėmęs galvą ant stiklo.

-Enohai,- pradėjau norėdama įsitikinti, ar jis mane girdi. Vaikinas trumpam žvilgtelėjo į mane.- Žinau, kad mudu ne kokie draugai, kad imtume ir pasipasakotume vienas kitam, tačiau kodėl man iškart nepasakei, jog tavo motinos mirtis susijusi su visu tuo, kas dabar vyksta?