Kraujo karas

37.

Pirmiausi apie ką pagalvojau, buvo tai, kad suveikė Valdovo įtaiga ir Enohas klauso jo nurodymų. Tačiau nurimau išvydusi įprastą vaikino veido išraišką, kuri reiškė nepasitenkinimą.

-Kas čia vyksta?- paklausė Harkas leisdamasis žemyn. Ėjau kartu norėdama pirmesnė prieiti prie Enoho.

Leonas išlindo priekin, į Harko ir mano akiratį. Jis ketino suimti Enohą už žasto, bet vaikinas atšiauriai patraukė ranką.

-Mes tiesiog įprastai ketinome pasikalbėti, o jis mus puolė,- atsakė Leonas suraukdamas kaktą.

Kilstelėjau antakius ir klausiamai pažvelgiau į Enohą. Harkas kol kas išliko ramus.

-Taip, kur gi ne,- atrėžė Enohas.- Kai už sienos sveiką protą praradęs vampyras, kuris gali visais manipuliuoti, kažkodėl mane reikia surakinti lyg aš būčiau pavojingiausias. Ar panašu, kad kelčiau pavojų?!

Kai vaikinas pakėlė balsą, skubiai priėjau prie jo suimdama už dilbio.

-Ramiau,- sušnypščiau spausdama ranką.- Dabar taip tikrai ir atrodo.

Enohas nuleido į mane akis. Jose virė pyktis, tačiau netrukus jis aprimo. Tuomet paleidau jo ranką.

Mano tėvas nurodė savo žmonėms pasitraukti ir eiti savais keliais. Žvilgtelėjau į jį parodydama, kad su tuo susitvarkysiu.

-Nežinau, kas ten nutiko, bet man dėl tavęs neramu,- pasakiau neketindama to slėpti. Sugebėjau išlaikyti žvilgsnį tarsi kalbėčiau akimis. Enohas tikriausiai pirmasis, į kurį žvelgiau visiškai pasitikėdama savimi. - Žinau, kad nenori su manimi apie tai kalbėti, tad bent leisk mano tėvui patikrinti, ar tau viskas gerai.

Vaikinas įtempė žandikaulį. Buvau tikra, kad jis kažką išgyveno. Nemalonaus, keliančio baimę. Vladenas sugebėjo įvaryti siaubą, o Valdovo sugebėjimai buvo dar baisesni.

Pasitraukiau nuo Enoho, tikėdamasi, kad šį kartą bus protingesnis ir nuleis savo principus. Tačiau pirmesnis įsiterpė mano tėvas.

-Titanija, Enohai, eime su manimi.

Suklususi pažvelgiau į Harką, bet pasekiau paskui jį. Enohas irgi neatsiliko.

Mes ėjome tiesiai link Egorijaus kalėjimo. Metalinės durys visai netiko prie seno namo interjero, kurį sudarė vien seni baldai ir girgždantis medis. Akimirką pamaniau, kad mano tėvas atvers duris skiriančias mus nuo monstro, tačiau Harkas pasuko link šalia esančių durų. Šios neišsiskyrė niekuo nuo kitų namo durų ir iš pradžių būčiau pamaniusi, kad veda į kokį sandėliuką. Tačiau tai buvo nedidelis kambarys su langu sienoje. O langas buvo ne į lauką, bet į Egorijaus įkalinimo kambarį.

Jis sėdėjo lotoso poza ant čiužinio pasisukęs šonu į mus ir nemirksėjo atpalaidavęs raumenis lyg būtų kitoje būsenoje. Jo tamsiai pilki plaukai dengė subjaurotą veido pusę. Tuo tarpu mano oda slydo šaltis tarsi gyvatė. Negalėjau pajudėti. Supanikavau, kad Egorijus žino, jog aš čia ir veikia mane savo įtaiga. Tačiau iš tiesų tai tebuvo susidūrimo su juo pasekmės.

-Jis mūsų nejaučia ir nemato,- ištarė mano tėvas. Patikėjau juo, tačiau Enohas vis dar buvo įsitempęs ir nervingas, galėjau tai jausti sklindant nuo jo.- Titanija, Egorijus nusilpo, kai panaudojai prieš jį mėlynąją ugnį. Jis to nesitikėjo, kad pereisi užtvarą. Galbūt Liutarija vis dėlto neklydo dėl tavęs.

Harkas tai pasakė lyg tėvas, kuris vienintelis būtų buvęs praradęs viltį dėl savo dukros, bet galiausiai pradėjo ja tikėti. Trumpam pažvelgiau į jį, o tada vėl įsmeigiau atidų žvilgsnį į mūsų nematantį Egorijų.