Everything I Didn't Say

[6.]

-Kaip gražu! – nusistebėjau. Alan stovėjo šalia manęs ir taip pat žvelgė į nuostabų vaizdą.

-Žinau, - tarė ir nusišypsojo. –Ateinu čia kiekvieną kartą, kai neturiu minčių naujam darbui, - pažvelgė į mane. Šyptelėjau įsivaizduodama kaip vaikinas piešia kažką savo bloknote.

Stovėjome ant kažkokios kompanijos pastato stogo. Visas Sietlas žibėjo nuo lempų ir lempučių. Giliai įkvėpiau. Nieko gražesnio nesu mačiusi.

Žiūrėjau į tolį ir bandžiau įsiminti kiekvieną dalelytė šiandienos vakaro.

Alan šypsena, pamačius mane tarpduryje, jo pieštus paveikslus, net ir keistą atmosferą kavinėje, po to pasikeitusią vos pradėjus kalbėti apie didžiausiais baimes. Galiausiai vaizdą, kurį mačiau ant stogo, jei atsitiktų taip, jog niekad nebegalėčiau jo išvysti.

-Mes įsilaužėm, - tariau ir ranka susiėmiau už burnos. Pagaliau supratau ką iš tikrųjų turėjo omenyje Alan sakydamas, kad tai darysim nelegaliai.

-Na, techniškai - ne, durys buvo atrakintos, - gūžtelėjo vaikinas.

-Bet mes prasmukome pro apsauginį, - vis dar sustingusi tariau.

Alan papurtė galvą.

-Bet vaizdas vertas to, ar ne? -pasiteiravo.

-Taip! – sušukau ir vaikinas nusijuokė, aš kartu.

-Sveiki?- išgirdau balsą už mūsų.

Mano širdis pradėjo plakti kaip pašėlusi, kai išgirdau žmogų, kuris spėjau buvo apsauginis, einant link tos pusės, kur stovėjome mes su blondinu.

Turiu dėkoti nedideliam elektros skydinės "pastatėliui", kuris mus vis dar užstojo.
Pajutau kaip Alan švelniai suėmė mane už rankos ir nusitempė prie pastato.

Jis buvo pakankamai didelis jog jame tilptumėm abu ir pakankamai mažas, jog mano krūtinė ir vaikino nugara liestųsi.

Galėjau girdėti kaip greitai plakė Alan širdis ir ėmiau bijoti dar labiau.

O kas bus jei mus pagaus? Mama manęs gyvenime niekur nebeišleis. O ką jau kalbėti apie tėtį? Taip ir mirsiu namuose su namų areštu metams...

Netrukus Alan atsisuko į mane.

-Viskas gerai? - sušnabždėjo. Mačiau, kaip jo akys žibėjo linksmumu net tamsoje.
Kelis kartus giliai įkvėpiau.

-Manau, - galiausiai ištariau ir nusišypsojau.

Tik dabar pastebėjau koks iš tikrųjų aukštas vaikinas. Už mane jis buvo aukštesnis keliolika centimetrų.

-Kas? - sukikeno Alan.

Tik po kelių sekundžių susiprotėjau, jog ilgai spoksau į vaikiną.

-Nieko, - papurčiau galvą ir šyptelėjau.
Blondinas apsisuko ir dar kart pažvelgė per plyšelį, galiausiai atsisuko ir garsiai tarė:

-Huuh, išsisukom.

Nusijuokiau ir lengviau atsikvėpiau.

-Eime, netrukus turėtų užsidegti centrinės lemputės, - nusišypsojo ir atidaręs duris išsivedė mane atgal į vėsų lapkričio vakarą.

X

-Buvo labai smagu, Alan,- nusišypsojau ir vaikinas linktelėjo.

Ėjome atgal link blondino automobilio, kad jis galėtų mane parvežti namo.

-Man taip pat, - nusijuokė.

Kelias akimirkas tylėjome ir aš labiau įsisiaučiau į savo paltą.