Everything I Didn't Say

[13.]

Gulėjau ant lovos ir peržiūrinėjau nuotraukas iš dienos, kai su Džeisu buvome Atradimų parke.

Mano smegenys tiesiog ūžė apie tai, jog padariau didelę klaidą šiandien prie savo durų pakštelėdama vaikinui į žandą. Žinau, jog pati sau kartojau, kad negaliu skaudinti daugiau žmonių, tačiau Džeisas yra tas, kurį tiesiog noriu skaudinti. Žinoma, ne tiesiogine prasme.

Džeisas kitoks žmogus. Tai tas paslaptingasis iš draugų rato, tačiau kai pradedi su juo bendrauti pasirodo, jog jis visiškai neturi paslapčių. Džeisas tai žmogus, kuriam sunku atsispirti, sunku pasakyti ne. Su juo linksma. Kiekvieną minutę Džeisas bando paversti unikalia, ypatinga ir tai jam kuo puikiausiai pavyksta.

Man patinka su juo bendrauti, nes kalbant su šiuo žmogumi savo mintis galiu reikšti laisvai, nes žinau, kad nebūsiu išjuokta, kad būsiu suprasta. Man patinka su juo bendrauti, nes jis turi savo nuomonę ir jos laikosi. Man patinka su juo bendrauti, nes jis yra Džeisas.

Pažvelgiau į nuotrauką, kurią laikiau rankose. Džeisas žiūri tiesiai į objektyvą, didelė šypsena puošia jo veidą, nes tada pasakiau, jog jis man primena šuniuką, kurį užpuolė parazitai, kadangi jis nesišypsojo.

Jo akys, šypsena, jausmai, elgesys. Šie visi dalykai yra ypatingi, nes tik Džeisas tą daro.

O Džeisas Libertas yra tik vienas. Jis mano kaimynas ir... mano simpatija?

X

-Delice, kodėl tu šiandien tokia tyli? – paklausė mama.

-Nežinau, - gūžtelėjau. –Tiesiog galvoju.

-Ir apie ką gi galvoji? – pasiteiravo močiutė.

-Apie...- sustojau nebaigusi sakinio. Apie ką galvojau? –Daug ką, - tariau ir pati susiraukiau.

-Tiksliai apie berniuką, - prunkštelėjo močiutė.

-Delice? – kreipėsi mama norėdama, kad patvirtinčiau arba paneigčiau faktą.

-Ne, - tariau tvirtai, tačiau pati nebuvau tuo įsitikinusi.

-Tai apie ką? – mama gurkštelėjo kavos.

-Apie šokius, kurie vyks penktadienį, - močiutė su mama susižvalgė, o aš mintyse daviau sau penkis. Pataikiau.

-Žadi eiti? – paklausė mama.

-Manau, - palinksėjau.

-Skambink Arianai ir eikite ieškoti suknelių, Delice, - tarė ji ir močiutė linktelėjo sutikdama su savo dukra.

-Gerai, - sukikenau.

X

-Džeisas tave pakvietė eiti į šokius? – sušuko tyliai Ariana.

-Taip, - palinksėjau ir nusišypsojau.

-Negaliu patikėti! – nudžiugo ir apsikabino mane. Sukikenau.

-Man irgi šiek tiek keista, - prisipažinau ir Ari pažvelgė į mane keistai.

-Neįsivaizduoju dėl ko, - ji pavartė akis.
–Delice! Jis vienas iš gražiausių mokyklos vaikinų, jis futbolininkas ir JIS MOKA MATEMATIKĄ, - tarė ir aš pradėjau juoktis.

-Pamiršai faktą, kad jis gyvena priešais, - sukikenau.

-IR JIS GYVENA PRIEŠAIS, DELICE! – pakartojo.

-Gerai jau gerai, - nusijuokiau. –O kaip tu? – paklausiau. –Kas pakvietė tave?

Arianos šypsena išblėso.