Everything I Didn't Say

[26.]

-dabar-

Ėjau tiltu į priekį. Norėjau atsistoti ant tilto krašto ir išrėkti visus savo plaučius.

Nenorėjau, kad taip nutiktų. Taip neturėjo nutikti. Mes turėjom kartu pasitikti tai kas laukia manęs. O dabar visą tai patirsiu viena.

Atsidusau. Noriu įkvėpti ir sugrįžti atgal. Padaryti viską kitaip. O jei tik galėčiau atsukti laiką atgal...

Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal...

Pasakyčiau Džeisui viską, ką iš tikrųjų jaučiu. Pabučiuočiau jį ir nepaleisčiau iki paskutinio savo atodūsio.

Sumirksėjau keletą kartų ir pažvelgiau į suoliuką ant kurio sėdėjo mama. Ji žvelgė į mane pavargusiomis, tačiau apgailestaujančiomis akimis.

Priėjau prie jos ir atsisėdau šalia.

-Ačiū, - tariau.

-Už ką? – mama pažvelgė į mane.

-Kad vakar buvai šalia, - atsakiau ir atsirėmiau į suoliuką. Mama paėmė mane už rankos ir sunėrė mūsų pirštus.

-Tam ir yra skirtos mamos, ar ne? – nusišypsojo.

-Kiek rūpesčių prikėliau,- papurčiau galvą. –Kiek skausmo suteikiau...

-Ei, -  ji pakėlė mano galvą. –Nė nebandyk kalbėti taip. Esi vienas iš geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime,- nusišypsojo. –Ir aš nė kiek nesigailiu, jog esi mano dukra.

X

-Ar tau reikia pagalbos? – paklausė mama, įėjusi į mano kambarį.

-Ne, jau baigiu susidėti, - papurčiau galvą ir mama linktelėjusi išėjo.

Atsidusau ir dar kart apsižvalgiau ar nieko nepalikau, ko man prireiktų ligoninėje toms kelioms paskutinėms dienoms.

Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau. Vis dar negaliu patikėti, kad šį kambarį matau paskutinį kartą. Priėjau prie lango ir pažvelgiau į Džeiso langą. Jo kambario užuolaidos atitrauktos, tačiau kambaryje nematau nei gyvos dvasios.

Labai gailiuosi savo žodžių tą vakarą. Norėčiau juos atsiimti, tačiau nebeturiu laiko ir abejoju, jog jis norės ateiti manęs aplankyti.

Jutau, kaip skruostais vėl ėmė riedėti karštos ašaros.

-Delice,- susiėmiau už galvos. –Nusiramink, - tariau pati sau, per sukąstus dantis.

Priėjusi prie lovos, atsisėdau ir ėmiau dar smarkiau verkti. Netrukus sugrįžo prisiminimai iš tos nakties, kai sudaužiau širdį Džeisui ir sau.

„....
-Ką nori, kad pasakyčiau? – paklausiau.

-Bet ką, - jis pamosikavo rankomis.
Papurčiau galvą ir pažvelgiau į žemę.

-Negi taip lengvai leisi pasiduoti sau ir juo labiau man? – paklausė.

-Man neliko laiko, - ištariau tyliai.

-Kaip suprasti? – juodaplaukio veidas pasikeitė.

-Suprask, kaip nori, - bandžiau apsimesti, jog esu pikta. Tikėjausi, kad jis nustos kalbėti.

-Delice, kodėl tu nenori manęs priimti?

-Nes... aš nejaučiu tau nieko, - pakėliau akis į Džeisą ir bandžiau įrodyti, jog esu įsitikinusi. Bet tas sakinys buvo didžiausia klaida mano gyvenime. –Nejaučiu nieko, ką jauti tu.

Juodaplaukis prisimerkė ir bandė suprasti ar nemeluoju. Tačiau man pavyko apsimesti, jog man visiškai nerūpi.  Supratęs, jog nemeluoju, linktelėjo.

-Žinai, galėjai pasakyti tai anksčiau, - nusišypsojo šaltai. –Nebūčiau vaistęs laiko,- gūžtelėjo ir apsisukęs nuėjo į tą pusę iš kurios atėjome...“

-Ką tu padarei? – paklausiau savęs. –KĄ TU PO VELNIAIS PADAREI?

X

Tą patį vakarą, prieš eidama miegoti žiūrėjau į Džeiso kabintas žvaigždes ant savo lubų.

Noriu pasakyti, tiek daug, tačiau mano protas to padaryti neleidžia.

-Laiškai, - sumurmėjau ir susiraukiau.

Išlipau iš lovos ir nuėjau link stalčiaus, kur laikiau savo laišką, adresuotą sesutėms. Išsitraukiau jį ir dar kart perskaičiusi nusprendžiau laišką įdėti į voką. Užklijavusi voką, pasiėmiau keletą tuščių, baltų popierių ir pradėjau rašyti laišką likusiems artimiems žmonėms.

X

-Štai čia, tavo palata, - tarė ta pati azijietė daktarė ir įvežė mane pro siauras palatos duris. Ji padėjo man atsistoti nuo vėžimėlio ir atsisėsti ant lovos.

-Dėkui, - tariau.

-Nedėkok man, - ji papurtė galvą.

-Kodėl? – pasiteiravau. Jos akyse sušmėžavo liūdesys susimaišęs su apgailestavimu.

-Aš nepadėjau tau, - tarė tyliai.

-Tačiau dėl to negalite kaltinti savęs.

-Bet jaučiuosi kalta ir tikrai labai atsiprašau.

-Ir aš atleidžiu, - šyptelėjau. –Tai ne jūsų kaltė.
Įsitikinusi, jog man viskas gerai, daktarė išėjo iš palatos.

-Gražiai su ja kalbėjai,- tarė mama.

-Aš suprantu, kaip ji jaučiasi, - gūžtelėjau. –Ji tik norėjo padėti.

-Taip,- nuleido galvą mama.

X

-Mama, - atsidusau, kai ji jau penkioliktą kartą klausė ar tikrai nenoriu sriubos. –Nenoriu aš sriubos.

-Gerai, - ji linktelėjo ir atsisėdo ant sofos priešais mano lovą.

-Tu žinai, jog tau nebūtina leisti čia nakties? – paklausiau.

-O tu nori manęs atsikratyti? – pakėlė antakius ir aš sukikenau.

-Ne, tiesiog, noriu, kad pailsėtum.

-Aš atsiųsiu močiutę, - tarė.

-Nesiųsk ir močiutės,- pavarčiau akis. –Geriau rytoj ateikit abi.

-Gerai, - atsiduso. Priėjusi pakštelėjo man į kaktą. –Myliu tave.

-Aš tave labiau, - nusišypsojau.
Kai mama išėjo, atsikvėpiau. Išsitraukiau popieriaus lapą ir ėmiau rašyti laišką mamai ir tėčiui. Ir galiausiai Džeisui.

Keletą sykių nubraukiau ašarą, tačiau jaučiau, jog parašiau viską ir užklijavau visus vokus, ant jų surašiau gavėjų vardus.

Juos sudėjau į didesnį voką ir ant jo užrašiau nedidelę žinutę:

„Daug ko nespėjau pasakyti, daug ko nespėjau padaryti. Ant vokų yra užrašyti žmonių vardai, kurie padėjo suprasti, jog nebuvau vieniša šiame pasaulyje, jog buvo dalykas dėl kurio turėjau gyventi. Šiuose laiškuose atsiprašiau, guodžiau ir pasakiau viską. Tai – viskas, ko aš nepasakiau.“

X

Atsimerkiau ir bandžiau įkvėpti, tačiau užspringau savo krauju. Ištiesiau ranką ir paspaudžiau raudoną mygtuką, kuris turėjo iškviesti budinčią seselę.

Negalėjau apie nieką galvoti. Šonus spaudė, įkvėpti negalėjau ir dar tuo pačiu metu springau krauju. Galvą spengė taip, jog mačiau tik tarpais.

Netrukus pamačiau, kaip į mano palatą sugužėjo daugybė žmonių ir tada viskas aptemo.

xxxx

3

Ačiū, kad skaitot!🙊
Vote&Comment!💭

puff_0🌙