Everything I Didn't Say

[27.]

-Džeiso akimis-

-Aš grįžau, - pranešiau vos įėjęs pro pagrindines namo duris.

-Sveikas, - pasisveikino tėtis.

-Labas,- atsakiau ir pasidėjęs kuprinę ant kėdės, nuo stalo paėmiau obuolį. –O tu neturėtum fotografuoti tai reklamai? – paklausiau.

-Nusprendžiau nefotografuoti, - jis gūžtelėjo. Linktelėjau. –Šiandien Delice išvažiavo į ligoninę, - pranešė. Išgirdęs jos vardą krūptelėjau. Vis dar jutau kažkokį nepaaiškinamą skausmą viduje.

-Aišku, - tariau šaltai.

-Ar kažkas nutiko tarp jūsų? – pasiteiravo tėtis.

Įsižiojau sakyti, tačiau nepratariau nei žodžio. Nežinau ką pasakyti.

-Džeisai? – tėtis pažvelgė į mane susirūpinusiu žvilgsniu.

Atsidusau.

-Taip, - pavarčiau akis.

-Ar norėtum pasikalbėti apie tai? – paklausė. –Nes nenoriu, kad būtų taip, kaip buvo su Felicite, - pridūrė.

-Taip nebus, - atsakiau suirzęs.

-Tai tada pasikalbėk su manim apie tai. Žinai, tavo senis irgi išmano šiek tiek apie merginas,- nusišypsojo tėtis, priversdamas ir mane.

-Net nežinau, kaip pradėt, - papurčiau galvą. –Nuo pat pradžių, kai pirmą kart sutikau Delice jaučiau kažką panašaus, kaip Felicitei. Ji mane sužavėjo. Po velniais, ji man taip patinka,- papurčiau galvą.

-Ir kas tave sulaiko, tai pasakyti jai?

-Delice, - tariau. –Ji mane ir sulaiko.

-Kodėl?

-Nuo pat pradžių rodžiau jai dėmesį, tačiau ji to nepastebėjo. Nepastebėjo nei mano komplimentų, nieko... Vakar norėjau jai prisipažinti, jog ji man patinka, tačiau Delice vis bandė nusukti temą. Kol galiausiai man tai įgriso, - gūžtelėjau. –Ir pasakiau tai. Bet atsakymas buvo kitoks nei tikėjausi.

Užsimerkiau ir prisiminiau jos žodžius.

„-Delice, kodėl tu nenori manęs priimti? – paklausiau.

-Nes... aš nejaučiu tau nieko, - ji pakėlė akis į mane. –Nejaučiu nieko, ką jauti tu.“

-Žinai, manau, jog ji bando atstumti tave, kad negalėtų tavęs įskaudinti. Pagalvok apie ją. Jai skaudu, kad teks tave palikti. Ir atsakiusi tuo pačiu ji įskaudins ir tave, ir save, -tarė tėtis.

-Man nesvarbu,- atsidusau.

-Delice svarbu. Ji taip pat jaučia simpatiją tau. Galiu užtvirtinti tai, nes mačiau, kaip ji žiūri į tave. Ir kaip žiūri tu į ją. Jūs, tiesiog, nepastabūs,- gūžtelėjo.

-Tikrai? – susiraukiau.

-Tikrai,- linktelėjo. –Siūlau nueiti pas ją ir pasakyti viską, kol dar ne per vėlu.