Everything I Didn't Say

[10.]

Kitą rytą atsibudau su didžiuliu šleikštuliu skrandyje. Aš bijojau. Bijojau, kad tai ką pasakys daktarai iš Australijos man labai nepatiks. Tačiau turėjau susidurti su jais vis tiek.

-Delice, - kreipėsi tamsių plaukų, azijietė gydytoja iš Australijos. Sutelkiau dėmesį į ją. –Manau, kad tai ką mes pasakysime šį kartą tave pradžiugins.

-Aš pasiruošusi tai išklausyti, - linktelėjau ir vėl žvelgiau pro ją. Mes sėdėjome penktame ligoninės aukšte, keturi daktarai iš Australijos, mano gydytojas ir seselė bei mano tėvai, susėdę aplink apvalų stalą.

-Mokslininkai, kurie dirba mūsų ligoninėje yra įsitikinę, jog atlikus keletą procedūrų tau turėtų prailgėti duotas laikotarpis, tačiau...

-Ir visad turi būti tas tačiau... – atsiduso mama.  Gydytoja pažvelgė piktai į mano mamą.

-Tačiau, - tęsė toliau. –Jeigu, vis dėl to, tos procedūros nepadės, duotas laikotarpis dar labiau sutrumpės.

-O tų procedūrų nutraukti negalima? – paklausė tėtis.

-Ne, jos yra kaip... narkotikai. Per tas procedūras bus leidžiami vaistai, kurių dalį sudaro keli narkotikai. Jie yra teisėti ir visa kita, tačiau nutraukus procedūras visa situacija...- ji pamakalavo rankomis. –Tiesiog viskas žlugs ir nužudys ją greičiau nei galite įsivaizduoti.

-O narkotikai kartais ne trumpina gyvenimą? – įsiterpiau.

-Kaip jau sakiau, šie kitokie. Vaistus visai neseniai sukūrėme, todėl nekantraujame išbandyti.

-Tai jūs sakote, kad aš mokėsiu pinigus už vaistus, kuriais galite netyčia nužudyti mano dukrą? – paklausė mama. Jos žvilgsnis spinduliavo susikaupimą, tačiau mačiau kaip jos akių krašteliuose kaupiasi ašaros.

-Ne. Gydymas bus nemokamas. Mes kompensuosime viską, - tarė kitas daktaras. –Ir mes nesakome, jog mes ją nužudysime. Tiesiog vaistai nužudys ją, jei bus nutrauktas gydymas, - jis kalbėjo taip tarsi manęs čia nė nebūtų. Tarsi jau gulėčiau komoje ir dabar būtų sprendžiamas gyvybės ar mirties klausimas.

-Tai iš tiesų sunkus apsisprendimas, - tarė azijietė gydytoja. –Būtent dėl to duodame tris dienas apsvarstyti pasiūlymą.

X

-Ne, - pareiškė mama. –Mes negalime to daryti su ja! – sušuko.

Sėdėjau svetainėje ir girdėjau kaip pirmą kartą riejosi tėvai.

-Bet pagalvok, Anete! Prailgėtų jos gyvenimo trukmė!

-Bet tik tuo atveju jeigu jie tiktų! Kitaip mes patrumpintumėm jos gyvenimo trukmę!

Atsistojau nuo sofos ir nupėdinau iki virtuvės. Tėtis stovėjo atsirėmęs į virtuvinį barą, o mama sėdėjo ant kėdės nuleidusi galvą.

-O kodėl jūs tiesiog nepaklausiate to manęs?

Mama pakėlė galvą ir jos akys išsiplėtė.

-O, brangute, - atsiduso ji ir priėjusi apsikabino. –Mes atsiprašom, kad tau viską reikėjo girdėti, - jos balsas sudrebėjo.

-Aš nenoriu, kad jūs pyktumėtės dėl manęs, - papurčiau galvą.

X

Gulėjau ant pilvo ir tyliai verkiau į pagalvę. Tai buvo sunkiausias pasirinkimas gyvenime. Ar prailginti savo gyvenimą, ar „netyčia“ jį sutrumpinti?

Girdėjau kaip mano kambario durys atsidaro ir į kambarį kažkas įeina.

-Delice, - išgirdau Džeiso balsą.