Everything I Didn't Say

[28.]

Po Delice mirties praėjus kelioms dienoms, Delice draugai ir artimieji susirinko į laidotuves.

Anetė Kinley prisiminė Delice prašymą.

„-Kai mirsiu, noriu būti sudeginta ir palaidota kapinėse, po medžiu. Prie senelio.“

Kaip Delice prašė, taip šeima ir padarė. Ponia Anetė žinojo, kad Delice džiaugtųsi tai sužinojusi, nes ji labai mylėjo savo senelį, kuris iš jos gyvenimo pasitraukė per anksti. Jai niekad neteko jo apkabint dar sykį ar pasakyti dar kelis žodžius. Ištarti tuos paskutiniuosius tris žodžius. „Aš tave myliu.“ Ji jautė didelę nuoskaudą ir žinojo, kad kai mirs nori būti palaidota būtent po ąžuolu, kur ilsėjosi jos taip mylimas senelis. Tada ir pasakys tuos tris žodžius.

Panašiai jautėsi ir Džeisas, po Delice mirties. Jautė nuoskaudą jog neištarė tų paskutinių žodžių jai girdint.

Kai visi išsiskirstė namo, prie kapo pasiliko Anetė ir Džonas Kinley, Marta ir Katalina Kinley, Ariana su Meisonu ir Džeisas.

Jie visi buvo susiję. Jie - svarbiausi žmonės Delice gyvenime. Jie pakeitė ją, padėjo jai ir paguodė, kai reikėjo.

Kai ligoninėje Anetė rinko savo dukros daiktus rado voką ant kurio buvo užrašytas nedidelis raštelis.

-"Daug ko nespėjau pasakyti, daug ko nespėjau padaryti. Ant vokų yra užrašyti žmonių vardai, kurie padėjo suprasti, jog nebuvau vieniša šiame pasaulyje, jog buvo dalykas dėl kurio turėjau gyventi. Šiuose laiškuose atsiprašiau, guodžiau ir pasakiau viską. Tai – viskas, ko aš nepasakiau.“,- perskaitė garsiai Anetė.

Džonas padėjo savo žmonai ir atidarė voką.

Kiekvienas gavo po voką, tačiau nei vienas jo neatidarė. Norėjo pasilikti sau.

***

"Mama ir Tėti,

Esu nepakatojamai dėkinga, jog turėjau tokius nuostabius tėvus, kurie nepabijojo susidurti su šia liga ir iš visų jėgų stengėsi padėti man ją įveikti. Tačiau buvau per silpna tai padaryti. Ligos neįveikiau, tačiau jūs tai padaryti galit.

Įveikit visą skausmą, kurį jaučiate ir pradėkite gyventi. Vėl keliaukite į koncertus. Tėti, grok. Mama, gamink blynus su Marta ir Katalina ir dainuokit bei šokite į tėtės grojamos muzikos taktą. Jauskitės laimingi. Nuvažiuokit į Australiją, panardykite ir pamatykite tuos koralus, kurie šviečia.

Išpildykit savo svajones, kurios negalėjo pildytis, nes mano liga trukdė. Būkite laimingi ir niekad nesipykit.

Taip, gal iš pradžių bus sunku jaustis laimingiems. Taip, iš pradžių gal ir bus skaudu atsisveikinti su manimi, bet galiausiai prisiminkite, jog esu šalia ir visad jus saugau.

Labai jus myliu.
Visad jūsų ir tik jūsų,

Delice."

***

"Ariana ir Meisonai,

Pamenat kokie būdavo geri laikai, kai sėdėdavome toje kavinėje prie stop ženklo, netoli mokyklos ir apkalbinėdavom viską, ką tik galėdavom? Buvo linksma.

Iki pat paskutinės minutės savo gyvenime prisiminus tuos laikus nusišypsau ir galvoju, kad nieko geriau būti ir negalėjo. Mes buvome trys geriausi draugai kurių niekas negalėjo išskirti.

Paskutiniu metu negalėjome susitikti dėl mano ligos pastiprėjimo, tačiau mes visad buvom artimi. Todėl labai noriu ir prašau jūsų, kad išliktumete draugais ir po mano mirties. Galite nebūti tokie artimi, bet likite draugais. Susitikite kas metus, atsigerkite to paties šalto šokoladinio pieno ir apkalbinėkit visus.

Linkiu, kad atrastumėt savo kelius po mokyklos baigimo, linkiu, kad pasaulis po mokyklos pasirodytų nostabus, kad sutiktumėte tuos žmones kurie jus padarytų labai laimingus. Nes tik to iki pilnos laimės ir reikia.

Prisiminkit mane, bet per daug neliūdėkit.

Jūsų geriausia draugė,
Delice."

***

"Mielas Džeisai,

Jaučiuosi blogai žinodama, kad tu dabar manęs nekenti, bet tikiuosi, jog tavo nuomonė pasikeis. Labai gailiuosi savo žodžių ir noriu atsiprašyti.

Esi žmogus, kuris parodė kiek daug gyvenime yra spalvų. Esi žmogus, kuris parodė, kiek daug žmonių yra aplinkui mane, kuriems rūpiu. Tu esi vienas iš jų.

Net neįsivaizduoji kiek daug noriu pasakyti tau. Neužtektų net kelių šimtų puslapių knygos, bet noriu, kad žinotum viena. Tu reiški man labai daug ir aš tave labai myliu.

Taip, galėjau tai pasakyti prieš kelias dienas, bet jaučiau, kad įskaudinsiu save ir tave dar labiau. O to daryti nenorėjau.

Pameni, kai klausiau koks jausmas mylėti? Dabar pati galiu į jį atsakyti. Tai toks jausmas, kai nenori paleisti žmogaus, kai nori praleisti kiek galima daugiau laiko su juo. Tai toks svaiginantis jausmas, kuris tavęs nepalieka iki paskutiniųjų tavo gyvenimo dienų. Tai toks norėjimas pabučiuoti kitą žmogų, tačiau gėdijiesi, nes žinai, kad tai nepriimtina.

Gaila, kad viso to neišreiškiau anksčiau.

Bet. Bet noriu, kad gyventum ir nežvelgtum į praeitį. Nesakau, kad noriu, jog mane pamirštum. Ne. Prisimink mane, bet negalvok apie mane per dažnai. Tai skaudės. O, patikėk aš žinau. Nes dabar man skauda. Skauda, kad negaliu tavęs dar kartą pabučiuoti. Kad negaliu ištarti tų trijų žodžių, kurie viską ištaisytų.

Išvažiuok kuo toliau iš čia. Nežvelk į praeitį, gyvenk dabartimi. Kiek daug tavęs laukia, kiek dar daug nuostabių dalykų nutiks tavo gyvenime.

Tai ką patyriau per pastariuosius mėnesius buvo velniškai smagu. Ir žinai kodėl? Nes tu buvai šalia manęs. Palaikei mane.

Noriu tau padėkoti už viską ir atsiprašyti už viską. Labai tave myliu ir gailiuosi, jog tai rašau, o ne sakau.

Tavo Isė.“

xxxx

Laiškai daro neigiamą įtaką. Kažkodėl verkiu.

Liko paskutinė dalis - epilogas.
Jis pasirodys penktadienį.

Ačiū, kad skaitot!💙
Vote&Comment!💭

puff_0🌙