Everything I Didn't Say

[9.]

Nuo pat senų senovės arba kitaip sakant kiek galiu prisiminti turėjau simpatiją Deimonui Baretui.

Šviesūs plaukai, žudančios akys ir nuostabus žandikaulis. Mokėjimas pakalbėti, sužavėti ir dar pakerėti.
Vienu žodžiu, Deimonas turi viską, ko trokšta daugelis merginų. Manau tai paveikė ir mane.

Garetas – vyresnysis dėdės Bobo sūnus. Jis ir Deimonas labai panašūs, tik Gareto plaukai rudi ir elegesys labiau suaugeliškas.

Pamenu, kad manydvau, jog tobulumas – šios šeimos genas. Negaliu sakyti, kad ir dabar manau kitaip.

-Sveikos, mergaites, - nusišypsojo dėdė Bobas ir paleidęs močiutę iš glėbio, priėjo prie manęs. –Kokia tu didelė, - nusišypsojo.

-Labas, dėde, - nusišypsojau ir Bobas apkabino mane stipriai.

-O kur demonės? – paklausė rimtai.
Susiraukiau, nesupratau apie ką šnekėjo dėdė.

-Kokios.... –nespėjus močiutei pabaigti klausimo į koridorių įėjo du aukšti, tvirto sudėjimo vaikinai.

-Delice! – sušuko Garetas. Pribėgęs, apkabino ir pakėlęs nuo žemės kelis kartus apsisuko.

-Garetai, - sukikenau.

-Mūsų mažoji princesė užaugo, - tai taręs pašiaušė mano plaukus ir aš nustūmiau jo ranką. Vaikinas nusijuokęs nuėjo pasisveikinti su močiute, kuri apie kažką kalbėjo su Bobu.

-Delice...

Atsisukau į Deimoną, jis ėjo link manęs ir šypsojosi.

-Sveikas, Deimonai, - nusišypsojau, o vaikinas atsakė tuo pačiu ir apsikabino mane.

-Kaip aš tavęs pasiilgau, - tarė man į plaukus.

-O aš tavęs ne, - sukikenau.

-Džiugu, - tarė atsitraukęs ir abu nusijuokėm.

-Kur gi dvynukės? – pasiteiravo Garetas.

-Jos susirgo, -atsakė močiutė.

-Vargšelės, - tarė Bobas. – Bet na, juk demonai negali visąlaik šėlti, - tarė ir mes visi nusijuokėm.

X

-Taigi kaip tau sekasi? – paklausė Garetas.

-Normaliai, - gūžtelėjau pečiais.

-Gydymas neina į priekį? – pasiteiravo Deimonas.

-Deja, bet ne, -atsidusau. –O kaip jūs? Kas naujesnio? – paklausiau norėdama nusukti kalbą nuo savęs.

-Garetas susirado paną, - pakilnojo antakius Deimonas norėdamas paerzinti brolį, o Garetas tik pavartė akis. –Aš tapau lakroso komandos kapitonu, - gūžtelėjo ir iškėlė rankas į viršų, lyg nugalėtojas.

-Kaip tau pavyko, Garetai? – nusijuokiau, o vaikinas nusivaipė. –Ir sveikinu tave, Deimonai, - nusišypsojau. –Tai dabar esi tas populiarusis? –paklausiau pašaipiai.

-Sakykim laužau standartus, - tarė ir mes su Garetu pradėjome juoktis.

-Kas? – paklausė sutrikęs Deimonas.

-Nieko...

-Laužyk standartus toliau, brolau, - patapšnojo broliui per petį Garetas ir aš prunkštelėjau.

X

Po pietų visi nusprendėme važiuoti iki dėdės parduotuvės. Močiutė važiavo su Garetu ir Bobu, o aš nusprendžiau važiuoti su Deimonu.