Sekama Juodųjų Angelų

|1|

Jau vidurnaktis. Ji laukė tol, kol suprato, kad visi šeimoje miega. Tyliai išsiropštė iš lovos ir susirišo savo raudonos spalvos plaukus į uodegėlę. Apsirengusi juodai, užsidėjo dar juodą gaubtuvą. Ji pasiruošusi. Šiandien ta naktis, kai ji juos pamatys. Šiandien išsiaiškins, kodėl jie yra Leilono miestelyje. Delita tyliais žingsnialiais nusliūkino šalia veidrodžio, kurį apšvietė blausi mėnulio šviesa, prasiveržusi pro dienines užuolaidas. Ji kantriai tyrinėjo ar tinkamai apsigaubė visus kūno lopinėlius, kad niekas jos neatpažintų. Pažvelgusi sau į veidą, ji atsiduso ir ant galvos užsimetė gaubtuvą, jame paslėpusi plaukus, bei dalį išbalusio veido. Nustvėrusi juodą odinę kuprinę, užsidėjo ją ir nusliūkino prie lango pro kurį švietė mėnulio šviesa.

Tyliai atidariusi langą, drąsuolė, daugiausiai penkių su puse pėdos aukščio, pro jį išsiropštė, lyg tai būtų dariusi jau šimtinį kartą. Besilaikydama ant namo sienos atbrailos, tyliai uždarė langą ir su viena ranka pasitaisė juodą kuprinę, tuomet grabaliodama už vos vos išsikišusių plytelių lėtai slinko prie stogo. Visą šį laiką, mergaitė garsiai kvėpavo ir kosijo iš netikėtai užklupusio astmos priepuolio, vos raudonplaukė pasiekė stogą, ant gulstesnės vietos prigulė bei garsiai sukosėjo, jautė kaip svaigsta galva ir darosi silpna. Lėtai grabaliodama kišenėles ant jos apsiausto, mergina ieškojo inhaliatoriaus, kurį su didelėmis pastangomis pavyko surasti bei pasipurkšti į burną. Ji kurį laiką taip ir buvo prigulusi, galbūt keturiasdešimt minučių? Jau buvo spėjusi sušalti, tad vos pasijutusi geriau, pradėjo lėtai leistis žėmyn. Kai galiausiai kabojo besilaikydama už lietvamzdžio, staigiai nušoko žemėn pritūpdama. Apsidairiusi raudonplaukė nusprendė traukti link seno apgriuvusio pastato, tiksliau, buvusios baldų parduotuvės, kuri yra ant kalno, vos už kilometro nuo jos namų. Ji žinojo, kad per tą laiką, kol iki ten eis, gali juos sutikti, o jei ne, tuomet nuspręs kur jų ieškoti, juk nuo baldų parduotuvės stogo viskas matosi. Visas miestelis. Beeidama ji žinojo, kad juos ras, jei ne šiandien, tai ryt. Juk Leilone jų knibždėte knibžda.

Vos keliautoja pasiekė savo tikslą ir užsilipo ant pastato, jos raudoni plaukai buvo susitaršę ir nė nepanašėjo į uodegėlę, bet jai tai buvo nesvarbu, drąsuolė pastebėjo.. taip, ji pastebėjo vietą, kur jie gali būti. Vos jai atsistojus, atsivėrė vaizdas į visą mažą miestelį, matėsi kiekviena vieta, kiekvienas pastatas. Ji jau žinojo kur eiti, tiksliau, ji bėgo, nors bėgiodavo retai ir jautė jog plaučiai degte degė, o šaltas nakties oras vis labiau šaldė gerklę, ji nesustojo, bėgo toliau sukaupusi paskutines jėgas prieš sukniubdama ant kelių šakų šalia vieno iš Leilono apleistų pastatų. Kadaise sklido kalbos, jog jame vaidenasi, tačiau ji niekada tuo netikėjo. Ji nebuvo iš tų tikinčiųjų dvasiomis.

Buvo likę apie keliasdešimt metrų iki pastato, ji lėtai atsistojo ir nusišluostė purvinas rankas. Džiaugėsi, jog nuo bėgimo, nieko nenutiko. Raudonplaukė palaukė, kol nusiramins ir tyliai pradėjo sėlinti link pastato. Jis buvo tamsus, apgriuvęs, be langų. Ji švelniai prisilietė prie jo sienos ir prisivertė kvėpuoti tyliau, kadangi po bėgimo kiek trūko oro. Tuomet mergina pažvelgė pro išdužusio lango kamputį, jos akys išsiplėtė, o kvėpavimas sustojo, kūnas sustingo. Prie palangės atsirėmęs stovėjo nematytas vyras, visas apsirengęs juodai, tačiau šiuolaikiškais rūbais, taip pat ir netoli jo esantys vaikinai. Nepažįstamieji atrodė ne kaip mes, neskaitant rūbų. Jie turėjo sparnus, juodus kaip anglis.Kai mergina pajautė, jog jai pradėjo linkti kojos iš baimės, ji kiek atsitraukė, kad angelai negirdėtų jos garsaus kvėpavimo. Įsibrovėlė stengėsi nukreipti mintis apie pažadą, suteiktą Rey. Po kurio laiko, jai pavyko nusiraminti tad pasitaisiusi gaubtuvą ir dar labiau paslėpusi veidą ji bandė klausytis ką jie kalba, tačiau vargiai girdėjo, nes užlipo ant nukritusios šakelės, kuri garsiai sutraškėjo.

- Čia kažkas yra.. nejau kas nors drįstų slankioti naktį? Juk jie žino, kaip jiems baigsis, - Pasigirdo griežtas balsas. Jis artėjo link drąsuolės, o ji toliau stengėsi kvėpuoti kuo giliau, kiek galėdama glaudėsi arčiau namo sienos.

- Fredi, juk žinai, kad čia nieko nėra, tau tikriausiai pasigirdo, - Ramiai, tačiau garsiau prakalbo vienas iš vaikinų, sunėręs rankas už nugaros.

Vyras sustojo ir griežtai pažiūrėjo į vieną iš vaikinų. Į aukštą tamsiaplaukį, su duobutėmis bei keistai rudomis akimis, iš vienos pusės atrodė žalios, iš kitos - rudos.

- Aš tau ne Fredis, o tėvas. Nedėkingas vaikis! - Pyktelėjęs pagyvenę vyras, pasakė taip griežtai, jog mergina pamanė, jog vyriškis rėkė. - Tiek to, visi kiti su manim. Reikia nuvykti į Tarą, - Kol mergina bandė neišsiduoti kur esanti, akies krašteliu matė, kaip visi išskrenda. Ji susmuko visai arti namo sienos, jautė kaip smarkiai daužėsi jos krutinė.

- Ką tu čia veiki? - Kažkas griežtai paklausė, o ši krūptelėjo ir pasistengė atsistoti. Netrukus raudonplaukė pamatė tą vaikiną, sparnai tokio ilgumo, jog manė, kad velkasi žeme, plaukai tamsūs, tos skys.. tai jis, to vyriškio sūnus, o jie.. juodieji angelai. Blogieji. Velnio siųstieji.

Ji kiek kreivai šyptelėjo, nors jautė tokią didelę baimę, jog pradėjo baimintis ar tik vaikinas negirdi jos stiprių širdies dūžių, tuomet ji atsitraukė per kelis žingsnius.

- Kodėl jūs visus skriaudžiat? - Susiraukė ji, tačiau stovėjo tvirtai, jau buvo spėjusi suraukti antakius, tad atrodė nuožmiai.

- Geriau baik klausinėt ir keliauk namo, kol astmos priepuolis neprasidėjo vėl.

Mergina akimirkai nustojo kvėpuoti. Iš kur jis žino? Kodėl jis jos nenužudė? Juk ji juos matė, o jis - jos priešas.

- Iš kur tu žinai? - Ji susiraukė dar labiau, papūtė lūpas ir jau ruošėsi eiti artyn. Bet vaikinas tik ištiesė ranką lyg norėdamas ją nutildyti, tačiau netrukus mergina susmuko ant žemės lyg praradusi sąmonę.