Sekama Juodųjų Angelų

|9|

Ava nė pati nepajutusi, griebė draugei už rankos ir pradėjo drebėti, akys atrodė lyg pripildytos žvyro, Teris tiesiog atrodė nustebęs, baimės krislelė buvo, tačiau ją įžiūrėti buvo per sunku. Delita baimę pajautė didžiausią, jos atsiminimai dienų, kada ją užpuolė, prieš akis skriejo nenuvaldomai greitai, o ji drebėjo, buvo sustabdžiusi kvėpavimą.

- Delita, kvėpuok! - Griežtai paliepė Teris atsisukęs į ją.

Delitos žodžiai nė nepasiekė, ji nė nepasuko galvos į jį pažvelgti. Tačiau galiausiai  įkvėpė.

- Bent atėjot pas mus, - Vėl tas balsas. - Valdovas bus kaip reikiant patenkintas, matydamas tave, Delita, - Kurį laiką jis taip ir žiūrėjo į juos, kol prisistatė dar keli Juodieji angelai.

- Delitą ir Avą nuveskit pas valdovą, o su Teriu suvesiu sąskaitas aš, - Griežtai paliepęs, čiupo Terį už gerklės ir vožė.

Delita su Ava vedamos girdėjo tik murmėjimus Teriui, kol buvo vedamos per tamsų koridorių, abi mergaitės priešinosi, tačiau Juodieji angelai, nė nemanė su jomis žaisti, tad naudodami jėgą, nuvedė pas Valdovą.

- Taigi taigi.. Ką mes čia turime! - Valdovo akys išsiplėtė. - Žmones.

- Mano Valdove, su tamsiaplauke susiduriame jau nebe pirmą kartą, - Jį informavo pavaldinys, plačių pečių, dideliais raumenimis, kiek praplikusia galva bei neįprastai  išsikišusiais skruostikauliais. Jis žvelgė Valdovui tiesiai į akis.

- Kuriam laikui šviesiaplaukę išveskite už durų, - Griežtai paliepė rankos mostu parodydamas į duris ir atsisuko į Delitą.

- Ne! Delita! - Ava paklaiko iš siaubo bei baimės, supratusi kas gali nutikti draugei ir stipriai įsikabino į Delitą, nuo ko Delita jautė jog liks mėlynės.

- Ava, viskas bus gerai, - Ji nusikosėjo. 

Avos akys dar labiau išsiplėtė, nes Delita panaudojo jų dar vaikystėję sugalvoją ženklą "bėgti". Ji nenoromis linktelėjo bei apkabino draugę. Žinojo, kad vos suradusi Terį tuoj pat grįš pas Delitą.

Pavaldinys stipriai suspaudęs Avai rankas ją išsivedė kažką piktai murmėdamas ir uždarė duris.

- Taigi, kas tu? - Juodųjų Valdovas nė neatrodė, kad norėtų ją nužudyti, tiesiog įdėmiai ją stebėjo.

- Kodėl jūs čia? - Delita jautė, kad jai tirpsta kojos, bei darosi sunku kvėpuoti, tačiau dėl nejaukumo, nubraukė plaukų sruogą sau nuo veido.

- Čia jau ne tau žinoti, tu žmogus, juo labiau mus matai, persekioji ir dar įsiverži čia. Tikra smalsuolė, nesupranti, kad rizikuoji gyvybe? - Jis nusijuokė, tačiau juokas nebuvo lyg piktadario, o kaip paprasto keturiasdešimties metų vyro, šiltas, jaukus. Lyg senelio.

Delita nusistebėjusi pakėlė akis ir pažvelgė į jį. Jis įdėmiai ją tyrinėjo.

- Tai aš jau eisiu, - Pagaliau pajutusi baimę, Delita pradėjo eiti atatupsta.

- Kur eisi? Kad jie tave nužudytų? - Griežtai tarė jis. - Klausyk, tu niekada nesužinosi priežasties, kodėl mes esame čia, kam dar aiškiniesi? Ko tau reikia? - Jis priėjo arčiau jos ir įsmeigė rūstų žvilgsnį į ją.

- Ko jau ko, bet Juodųjų Valdovui to tikrai nesakysiu, - Delita tik suspaudė kumščius ir piktai žvelgė į jį.

- Teks tą tavo paslaptį išpešti kitaip, - Ramiai tarė jis ir slapukiškai šyptelėjo.

Po akimirkos Delita pajuto jog nori pasakyti tą paslaptį, tačiau nesuprato kodėl, iki kol atėjo suvokimas, kad tai Valdovo galios. Juk tas Juodasis, kuris norėjo ją nužudyti, sakė, kad jie turi skirtingas galias. Delita visdar priešindamasi apsižvalgė, aplink ją buvo lyg gelsvai žalsvas rūkas, kuris sukosi aplink ją, o Juodųjų Valdovas, neatitraukė žvilgsnio nuo jos.

- Liaukitės! - Ji sumurmėjo, o veidas išdavė baimę.

- Ne, - Jis kalbėjo nei piktai, nei draugiškai. Delita jautė, kad jai viskas apie Rei tuoj išsprūs.. - Turi pasakyti.

- Aš pažadėjau Rei, jei pažado neišpildysiu, negalėsiu ramiai gyventi, - Delita nė nepajuto, kaip viskas išsprūdo ir aiktelėjusi užsidengė burną rankomis. Juodųjų Valdovas buvo užsimąstęs, nebežiūrėjo į Delitą.

- Jūs ją nužudėt. Visi, tik per jus ji mirė! - Delita išspjovė žodžius su pagieža ir piktai žvelgė į jį, vis dar pykdama ant jo, kad privertė ją pasakyti.

- Tu pažinojai Rei? - Jis su viltimi balse pažvelgė į ją. Delita nieko neatsakė, kol jis buvo nusukęs žvilgsnį, pasinaudojusi proga, Delita čiupo pirmą pasitaikiusį daiktą po ranka ir sviedė į jį, už kelių sekundžių movė pro duris, ir nusileidusi laiptais į antrą aukštą pasislėpė tamsioje, senoje spintoje, ją pusiau dengė didelės žalios spalvos užuolaidos, o prieblanda spintą dar labiau paslėpė.

Kai Delita išgirdo artėjančius žingsnius, kiek sulaikė kvėpavimą ir sustingo.

- Tuojaus surasime ją, Valdove, - Pasigirdo murmesys.

- O kaip jos draugė? Joms padėjo Teris? - Lyg ir nusivylimas skambėjo jo balse.

- Taip, pone, - Vėl tylus atsakymas.

Po dešimties minučių Delita suprato, kad jų nebėra ir išslinko iš spintos, bei greitais žingsniais eidama ieškojo Avos, po kurio laiko išgirdo jos balsą.

- Nesijaudink Teri, aš tau padėsiu, - Sumurmėjo, tamsaus kambarėlio durys buvo kiek praviros, tačiau Delita dar kiek luktelėjo.

- O kaip Delita? - Skausmo kupinas balsas buvo vos girdimas. Delita matė, kaip Ava buvo palinkusi prie Terio, jis buvo pririštas, lyg ir kraujavo. Ava bergždžiai stengėsi jį atrišti.

- Tuojaus bėgsime pas ją, pati ką tik pasprūkau, tikiuosi ji gyva, - Avos balse girdėjosi baimės gaidelė.

- Dėkui, kad padedi Ava, - Teris vos vos šyptelėjo, o Delita pajuto, kad Avą su Teriu sieja trauka, - Vos išgirdusi žingsnius, Delita tyliai įslinko į kambarėlį pas Avą su Teriu ir tyliai uždarė duris.

- Ava, slėpkis, jie ateina, Teri, tuoj tave išlaisvinsim, - Ji greitai atitraukė Avą nuo Terio ir abi pasislėpė už didėlių statinių.

Po akimirkos į kambarėlį įžengė Valdovas, o Teris nė nepasuko galvos jo pusėn. Valdovas jį išlaisvino, ir pažvelgė tėvišku veidu.

- Ką sau manai, Teri? - Susiraukė. - Žinai ko dabar pridarei?

Teris tylėjo, tačiau atsistojo.

- Ta raudonplaukė mergaitė, keistu veidu, minėjo Rei, - Jis atsiduso. - Ji ją pažįsta..

Delita su Ava sustingo pamačiusios Terio reakciją.