Sekama Juodųjų Angelų

|14|

Delita stengėsi mąstyti blaiviai ir nepasiduoti baimei. Ji laikė mergaitės ranką taip, lyg laikytų ją paskutinį kartą.

- Mums reikia iš čia dingti, - Delita nekvėpuodama sumurmėjo ir ruošėsi mergaitę tempti tolyn, tačiau netrukus ji pajautė jog Jilūnės nebėra. Delita suspaudė rankas į kumščius, lyg norėdama patikrinti ar Jilūnės ranka vis dar jos delne, tačiau mergaitė dingo lyg į vandenį.

- Prakeikimas! - Delita jautė, kaip jos kūną užvaldo baimė ir artėja priepuolis, tačiau nieko negalėjo padaryti su savimi. Ji negalėjo numalšinti staiga užklupusios baimės. Prisivertusi ir stengdamasi nusiraminti, Delita pradėjo vaikščioti aplink prekybos centrą, bandydama surasti mergaitę, tačiau po kelių kelių valandų vaikščiojimo ratais, ji nusivylė paieškomis. "Kaip gi Jilūnė galėjo taip greitai dingti lyg į vandenį?" - Murmėjo sau mergina, vis dar jausdama didžiulį jaudulį dėl mergaitės. Ją kankino bloga nuojauta dėl angelų.

Pradėjus temti, Delita traukė namo viena. Ji nekreipė dėmesio į pakilusį vėją, taršantį jai plaukus. Jai nerūpėjo ir tai, kada ji grįš namo. Ką sakys tėvai. Ji troško surasti Jilūnę, taip pat, kaip tada troško surasti Rei. Delita jautėsi atsakinga už mergaitę ir jautė didžiulę baimę. Tokią baimę, kuri ją užvaldė laikant Rei savo glėbyje. Delitą kamavo nerimas, jog Jilūnėa laukia tokia pati pabaiga, kaip ir Rei.

- Delita, - mergina nė nepastebėjo kaip greitai temo ir tai suprato tik išgirdusi tylų šnabždesį.

- Taip? Kas jūs? - mergina dairėsi į šalis, mėnulis, atrodė, švietė ryškiau nei įprastai. Vėjas dar labiau pakilo, lyg tuoj prasidėtų audra, o Delita krūptelėjo.

- Delita, - raudonplaukė vėl išgirdo tylų šnabždėsį. Šį kartą, atrodė lyg vyro balsas.

- Aš čia. Kas jūs? - Delitą išmušė šaltas prakaitas, tačiau jos dėmesį patraukė ir vėl atsiradęs skausmas. Ji cyptelėjo ir save apkabino rankomis, besiklaupdama ant žemės. - Kodėl vis atsiranda mėlynės ant mano kūno? Kas tai daro? - mergina perkreiptu skausmo balsu sušnabždėjo sau.

- Tu išrinkta, todėl, - Ji vėl išgirdo šnabždesį, tačiau jis buvo panašus į Rei balsą.

- Rei? - Delita lyg išprotėjusi pasileido balso link, vis dar apkabinusi save ir nekreipdama dėmėsio į veriantį skausmą.

Jai trūko oro, darėsi karšta, pylė prakaitas. Lyg ji sirgtų, tačiau mergina nesustojo.

- Rei? Pasakyk ką nors. Pasakyk, kad tai tu, - Nors Delita žinojo, jog Rei nebėra, tačiau ji vis dar turėjo apgaulingos vilties savyje.

Raudonplaukė nė nepastebėjo, kaip atsidūrė miške, tačiau balsas, ji neatskyrė ar skambantis jos galvoje ar iš tiesų, ją vertė eiti toliau link jo.

Darėsi šalta ir tamsu. Vėjas pakilęs lyg per vėtrą, mėnulis lyg šypsodamasis kyšojo iš po debesų. Ji girdėjo savo alsavimą. Sunkų ir greitą, tačiau netrukus sustojo. Delitai prieš akis prabėgo šešėlis. Tai buvo trumpa akimirka ir ji nesuprato ar jai tik pasivaideno, tačiau Delitą persmelkė baimė. Ji pasileido bėgti, kamuojama skausmo, ir nė nepajuto, kaip susidūrė su netikėtai jai prieš akis išdygusiu medžiu. Nė nepajutusi, Delita sukniubo ant žemės.

TERIS

- Ava, tu tikrai nematei Delitos? - Teris jautė nerimą dėl draugės.

- Nemačiau ir nė nenoriu matyti. Bastosi ir vėl kur nors, - Tyliai atšovė Ava ir nusisuko į lango pusę, atsukdama Teriui nugarą.

- Dabar neturėtum vadovautis principais, vien dėl to, kad ji tave įžeidė. Jai gali grėsti pavojus, - Teris priėjo arčiau ir paėmė Avai už alkūnės, taip atsukdamas ją į save.

- Tu teisus, - Ava tik nuleido galvą. - Reikia vėl nueiti į jos namus, gal jau grįžo. Jei ji bus ten, tuomet drošiu namo net neatsisukdama.

- Gerai, - Teris jau traukė link durų, tačiau jį sulaikė Avos ranka. Ji laikė jį už rankos ir laukė, kol šis atsisuks.

Teris žinojo, kad dabar ne laikas ir jie turi surasti Delitą, tačiau atsisuko ir pažvelgė į Avą.

- Aš.. - Ava nuraudo, tačiau susikaupė ir vėl pažvelgė į Terį. - Tai, ką Delita sakė.. tai tiesa. Žinau, kad dabar ne laikas ir aš tavęs visai nepažįstu, tačiau tu mane trauki. Aš žinau, kad taip negali būti, nes tu angelas ir aš turiu tavęs nekęsti, tačiau.. - Ava nespėjo pabaigti, nes Teris ją pertraukė.

- Apie tai pakalbėsim vėliau, aš tikrai bijau dėl Delitos, - Jis pajautė, jog Ava linktelėjo ir pradėjo eiti link durų pirma, tačiau jis ją aplenkė ir vis tiek paėmė ją už rankos, taip duodamas jai atsakymą.

- Gal žinai, kur daugiau ji gali būti? Juk ji su Jilūne. Jos taip pat nebuvo namie, - Jis sumurmėjo ir tempė Avą vis greičiau link Delitos namų, tačiau ji sustojo.

- Ava, reikia paskubėti, - Teris nusisuko, tačiau šviesiaplaukė jam neleido eiti.

- Ne, turim eiti į mišką, - Ava buvo lyg transo būsenoje. Ji žiūrėjo į vieną tašką, lyg būtų pranašė.

- Ava, tu mane gasdini, - Teris tik suspaudė jos ranką ir pastebėjo, jog ši dreba nuo stipraus vėjo.

- Teri. Manau, kad aš regiu, kur mums eiti, - Persigandusi sušnabždėjo Ava.